Iki šių dienų Lietuvos Vyriausybės užsienio politika buvo gerai apgalvota ir ryžtinga iki tokio laipsnio, kuriam pritardavo pasaulio demokratinės valstybės. Jų parama buvo skydu, kuris leido nepaisyti mums nedraugiškų valstybių pretenzijų ir perspėjimų. Taip mes įstojome į NATO, tapome ES nariais, nors mūsų nedraugams tai labai nepatiko. Mūsų balsą girdėdavo pasaulio galingieji. Ir ne tik girdėdavo, bet ir įsiklausydavo. Mes tapome lygūs tarp lygiųjų ir turėjome tvirtą demokratinių valstybių politinį „stogą“. Tokia situacija tęsėsi tol, kol mūsų užsienio politikos formuotojai pradėjo galvoti ir veikti taip, tarsi jie būtų pasaulinės politikos neklystantieji vedliai, kurie rankos mostu nurodo kuria kryptimi demokratinėms valstybėms derėtų eiti. Ir taip Lietuvoje atsirado dvi užsienio politikos problemos: santykiai su Baltarusija ir Kinija. Apie jas ir pakalbėkime.
Santykiai su Baltarusija. Aš nemanau, kad mes turėtume laikyti valstybės prezidentu tą asmenį, kuris taikosi į prezidento postą per suklastotus rinkimus. Jis mums turi būti laikomas eiliniu Baltarusijos piliečiu, kuris užgrobė valdžią, todėl jo neturi būti valstybių vadovų pasitarimuose,konferencijose bėi pasaulio politinėse struktūrose. Bet jis valdo daugiamilijoninę baltarusių tautą ir mes turime rasti bendravimo su juo formą, kuri leistų paremti opoziciją ir ją ginti nuo diktatoriaus represijų. Žodžiu, pilnai pritariu Vokietijos buvusios kanclerės A. Merkel pozicijai. Ir abejoju, ar mes neapsirikome manydami, kad vien mūsų parama opozicijai bus lemiančiu faktoriumi šioje kovoje už demokratiją. Ir kad vien mūsų sankcijų pakaks teisėtai išrinktos prezidentės inauguracijai. Nors atrodė, jog masinės manifestacijos jau šiandien-rytoj privers diktatorių pasitraukti. Bet tai neįvyko. Diktatoriaus kariauna nuslopino demonstracijas ir tapo aišku, kad lemiamu veiksniu yra būtent pati opozicija, o jai reiškiama užsienio valstybių parama yra būtina, bet, be pačios šalies visuomenės siekio eiti europėjimo keliu, nepakankama ir nepasiteisinusi priemonė.
Dabar apie Taivaną ir Kiniją. 1992-96 metais aš buvau Seimo pirmininko pavaduotoju. Ir štai man skambina Taivanio URM aukštas pareigūnas ir prašo audiencijos jo buvimo Vilniuje laiku. Aš sutikau ir mes numatėme susitikimo laiką ir vietą. Mano didelei nuostabai netrukus man paskambino Kinijos URM pareigūnas ir kategorišku tonu pareikalavo susitikimą su taivaniečiu atšaukti. Aš nesutikau, pareiškęs kad taivanietis jau lėktuve. Susitikimas įvyko, taivanietis prašė suorganizuoti pokalbį su premjeru, kuris susitikti nepanoro. Šį pavyzdį pateikiu kaip iliustraciją superjautrios kinų reakcijos į bet kurį kontaktą su Taivano atstovu. Todėl manęs nenustebino ir kinų reakcija į Vilniuje atidarytą Taivanio, o ne Taipėjaus vardu pavadintą taivaniečių atstovybę.
Kokia galima tolesnė įvykių eiga? Matau kelis variantus.
- Lietuva nieko nedaro, o tik laukia iš Vakarų kokio nors gelbėjimosi rato. Tada kinai mus toliau persekios mažindami mūsų kontaktus su pasaulio verslu, slopindama mūsų eksportą bei importą. Lietuva praras daug finansų ir darbo vietų. Lietuvos ekonomikai bus smūgis.
- Lietuvos pavyzdžiu paseks kuri nors Vakarų valstybė, pageidautina, kuo didesnė. Tada kinams teks gerai paprakaituoti, kad tokie Vakarų veiksmai nepasklistų pasaulyje virusu. Lietuvai labai palengvėtų. Bet nemanau, kad atsiras valstybių, kurios pasiaukotų „vardan tos Lietuvos“..Nebent dar visų idealų nepamiršusios Jungtinės Amerikos Valstijos. Kol kas tai tik mano rožinis sapnas. Bet jis taptų realybe, jei JAV panorėtų ne žodžiais, o darbais silpninti Kiniją.
- Lietuva pakeis atstovybės pavadinimą pagal kinų pageidavimą. Tai bus labai rimtas smūgis Lietuvos prestižui ir jos „vertybinei politikai“.
Jei Lietuva būtų iš anksto suderinusi savo poziciją su Vakarų valstybėmis, tai šiandien arba turėtume platų kovos prieš Kinijos ekonominę ekspansiją frontą, arba Kinijai netrukdytume. Bet kuriuo atveju, Lietuva neturėtų dabartinės problemos, o jei susikurtų kovos prieš Kiniją frontas, tai jo vienu iš generolų taptų Lietuvos užsienio reikalų ministras.
