Taip tvirtinti galima stebint partijų reakcijas į valdančiųjų konfliktą su opozicija. Iš tiesų valdantieji galėjo lengvai jį išspręsti. Seimo Pirmininkei tik reikėjo atlikti vieną veiksmą prieš priimant sprendimą išbraukti opozicijos atstovus iš pirmininkaujančių birželio mėnesį Seimui sąrašo. Jai reikėjo sužinoti opozicinių frakcijų vadovų nuomonę ar šių frakcijų (ar partijų) deleguoti Seimo Vicepirmininkai tikrai ne tik nedalyvaus posėdžiuose, bet ir jiems nepirmininkaus. Turint tokią opozicijos nuomonę buvo galima priimti ir teisiškai nepriekaištingą sprendimą, kurio negalėtų kritikuoti opozicija. Deja, Pirmininkė nusprendė ignoruoti opozicinių partijų nuomonę. Kodėl? Ar tai Pirmininkės atsitiktinė klaida, kuri gali turėti (ar neturėti) ir rimtų pasekmių. O gal viena iš TS-LKD intrigų, kuriomis visada garsėjo šios partijos intrigų didmeistris. Atsakymo ilgai laukti nereikės.
Dabar turime panašią situaciją kaip 1992 metais, kada valdantieji konservatoriai, matydami, kad Seimo opozicinės frakcijos nepritaria kai kuriems konservatorių siūlymams, paskelbė, kad įvyko „šliaužiantis perversmas“, perskėlė Seimą į dvi apylyges dalis, kurios pradėjo posėdžiauti atskirose patalpose. Bet, pasirodo, kad nei viena Seimo pusė neturėjo pakankamai balsų, kurie reikalingi priimant įstatymus, todėl beliko viena išeitis – skelbti priešlaikinius Seimo rinkimus. Jie įvyko, tačiau jų laimėtoju buvo ne valdančioji partija.
Dabar irgi posėdžiaujama dvejose patalpose. Dabar partijos nesutaria dėl vieningos užsienio politikos ir dėl kai kurių vidaus politikos klausimų. Dabar partijos irgi gali norėti priešlaikinių rinkimų. Jie gali būti naudingi TS-LKD ir liberalams. Joms atsirastų galimybė sutvirtinti savo smunkančius reitingus. Jų gali pageidauti ir žymesnės opozicinės partijos, tokios kaip LVŽS, LSDP, Darbo partija ir kt. Joms atsiranda nauja galimybė atsidurti valdančioje koalicijoje. Ne po dviejų metų, o žymiai greičiau.
