Visa ši situacija su sovietiniu obelisku Širvintose iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti juokinga, tačiau šiandieniame tarptautinės politikos kontekste, kai brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi, ji, deja, yra absurdiškai tragikomiška ir labai liūdna.
Po balandžio 1-osios, kai pasaulis išvydo kraupius Bučos prie Kyjivo žudynių įrodymus, Lietuvoje iškart sujudo visuomenininkai ir politikai, siekdami inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kurie leistų demontuoti paminklus, šlovinančius sovietinę armiją, kurios įpėdiniai šiandien be skrupulų prievartauja ir žudo taikius Ukrainos gyventojus. Ilgai laukti nereikėjo – balandžio 20-ąją paskelbtas kultūros ministro įsakymas, pagal kurį sovietiniai paminklai kapinėse nuo šiol nebus saugomi kaip paveldas ir gali būti nukelti. Įsakymo įgyvendinimas paliekamas savivaldos institucijoms, kurios taip pat turi užtikrinti deramą pagarbą žuvusiems (mirusiems) ir jų palaidojimo vietoms bei garantuoti tinkamą šių vietų apsaugą.
Tačiau šį pavasarį sekant Širvintų rajono politinį gyvenimą, atrodo, kad savivaldybės valdančioji koalicija bei administracija gyvena savame uždarame pasaulėlyje, visiškai atskirame nuo nacionalinės vidaus, o juo labiau – ir užsienio Lietuvos politikos, absoliučiai nejaučiant nei visą tarptautinę bendruomenę krečiančių įvykių Ukrainoje pulso, nei šio tikrai istorinio laikmečio dvasios.
Dar kovo pradžioje Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė surengė labdaros nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams akciją, o kovo 11-ąją – Ukrainai palaikyti skirtą bėgimą. Tačiau, regis, ji nesuprato nei Bučos įvykių reikšmės, nei girdėjo diskusijų apie sovietinius paminklus, o juo labiau nežinojo apie balandžio 20 d. kultūros ministro įsakymą.
Balandį pagal visas sovietinių laikų tradicijas Širvintų rajono savivaldybės administracija, panašu, surengė tvarkos mėnesį ir Širvintų karinėse kapinėse. Balandžio 26 d. ten nuėmė sovietinę penkiakampę žvaigždę su kūju ir pjautuvu, o nuo 7 metrų obelisko viršaus – žvaigždę su ją juosiančiu vainiku, tačiau tik tam, kad po kelių dienų viską gražintų ten, kur buvo, restauruojant sovietinius ženklus taip, kad atrodytų geriau nei originalai – net su raudonai šviečiančia obelisko žvaigžde.
Bravo, mere! Juk svarbiausia – tvarka, švara ir gera vadyba mieste! Kam čia reikalinga kažkokia politinė nuojauta ar laikmečio dvasios pajautimas? Koks dar nacionalinės ir tarptautinės politikos kontekstas? Kokia dar empatija ukrainiečių patiriamam skausmui?
Skandalui nuaidėjus per visą Lietuvą, įsijungė negrabūs Živilės Pinskuvienės viešieji ryšiai. Girdi, koks siaubas, kas čia taip galėjo, koks nesusipratimas, kažkokie savivaldybės administracijos darbuotojai improvizavo! Tačiau kas galėjo patikėti, kad tokia akyla miesto merė, pro kurios akis net musė Širvintose nepraskrenda nepastebėta, nematė, nežinojo, ką po jos nosimi veikia jos vadovaujama savivaldybės administracija?!
Viskas ne laiku ir ne vietoje. Ar reikėjo tuos sovietinius ženklus iš viso restauruoti ir restauruoti būtent dabar, kai Ukrainoje prieš gegužės 9-ąją vyksta lemiamos kovos? Kodėl Širvintų merė nepagalvojo pasinaudoti naujuoju kultūros ministro įsakymu, nuimti tuos sovietinius ženklus ir galbūt sugalvoti ir įgyvendinti naująją koncepciją, pasitelkiant ir vietos menininkus, kaip pagerbti žuvusius karius, palaidotus Širvintų kapinėse? Kažin, ar tose kapinėse palaidotų vietinių širvintiškių, besikovusių ir beprasmiškai žuvusių Afganistane, artimieji norėtų, kad jie būtų pagerbti naujai perdažyta raudona sovietine žvaigžde? O gal jau pats laikas šiuos lietuvių karius pagerbti kaip karo ir sovietinio režimo aukas?
Ukrainos karas mums labai akivaizdžiai parodė, kad tokiais sudėtingais istoriniais laikotarpiais, kaip priešiškos valstybės invazija, lemiamą vaidmenį vaidina ne tik valstybės prezidentas su vyriausybe sostinėje, bet net ir mažų miestų bei kaimų, kur dažnai sprendžiasi itin svarbios karo lauko mūšių pasekmės, vadovai. Rusijos kariuomenė grobia, žudo arba verbuoja juos į savo pusę.
Tikėtina, kad NATO atgrasymo užteks, Rusija apsiramins su savo nesveikomis ambicijomis, ir Lietuvos jos agresija nepasieks. Tačiau svarstau, jog kaip turime būti pasiruošę karine prasme, taip turime būti pasiruošę jau dabar pasirinkti teisingai – kad ir kas nutiktų būti savo tėvynės pusėje. Sovietinio obelisko istorijos kontekste kyla pagrįstas klausimas, ar Širvintų merė pasiruošusi pasielgti teisingai, jei Lietuvai, neduok Dieve, išmuštų tamsiausioji karo valanda?
Anna Kuznecovienė yra Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė, LSDP Širvintų rajono skyriaus pirmininkė
