Taip, su sąlyga, kad Lietuvoje yra tikra socialdemokratų partija. Jos, išskyrus pavadinimo, nebuvo trisdešimt metų.
Todėl savaime suprantama, kad pirma, tuščią vietą užėmė dešinysis pusrutulis savo propagandoje sąmoningai tapatindamas socialdemokratiją su prakeiktu sovietiniu „socializmu“, nuo kurio mentaliteto po šiai dienai vis dar kenčia tūlas lietuvis. Antra, ir patys konservatoriai, tarp kurių taip pat buvo nemažas kiekis buvusios sovietinės komunistinės nomenklatūros, neišgelbėjo šalies nuo korupcinio mentaliteto nei didžiuosiuose miestuose, nei regionuose. Rezultatas – gatvė šiandien perėmė valdžią Lietuvoje.
Įdomus ir tuo pat pamokomas paradoksas, tačiau, kalbant apie gerovės valstybės lūkesčius visuomenėje. Lietuvoje kalbos apie gerovės valstybę tuojau prakeikiamos dešiniųjų, kai tik pradedama kalbėti apie tikrus progresinius, turto, automobilių ir t. t. mokesčius, apie nemokamą mokslą, lyg gerovės valstybę galima būtų gauti dovanų už dyką.
Tačiau veik milijonas emigrantų nusėda nekenčiamose socialdemokratijose Skandinavijoje arba socialdemokratų anksčiau sukurtose gerovės valstybėse ir ten laimingi moka visus minėtus ir dar aukštesnius mokesčius, nuo kurių akyse temtų Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad rinkimuose į Lietuvos prezidento postą iš aštuonių kandidatų septyni dešinieji pagal apibrėžimą ir tik vienas socdemas – Vytenis Povilas Andriukaitis. Vienintelis kandidatas, kuris savyje talpina politinį intelektą, didžiulę politinę patirtį, politinę kultūrą ir ideologinį nuoseklumą.
Kaip atsitiko, kad toks žmogus neturėjo jokios rimtos įtakos buvusioje „socialdemokratų“ partijoje tiek metų yra kita tema, bet – į temą. Už tai, beje, pastarasis viešai atsiprašė.
Tik socialdemokratai Lietuvoje turi galimybę suvienyti abi visuomenės dalis vienam bendram tikslui – gerovės valstybei. Abi pusės laimi, kai abi pusės patenkintos protingu kompromisu grindžiamu socialine atsakomybe, solidarumu. Kitaip nebūna.
Kuo paaiškinti tokį fenomeną, tai yra kritinės dalies visuomenės baimę socialdemokratijai Lietuvoje? Atsakymas: nepasitikėjimu tais, kurie turėjo stoti, bet nestojo į daugumos pusę neatmetant likusios prakutusios dalies visuomenės. Nes ta prakutusi visuomenės dalis (apie 100 000) prakuto dėka tų įstatymų, kurie ir privedė Lietuvą prie vienos neturtingiausių ES valstybių, kurioje turtinė nelygybė (apie 800 000) viena didžiausių. Tik socialdemokratai Lietuvoje turi galimybę suvienyti abi visuomenės dalis vienam bendram tikslui – gerovės valstybei. Abi pusės laimi, kai abi pusės patenkintos protingu kompromisu grindžiamu socialine atsakomybe, solidarumu. Kitaip nebūna.
Kad socialdemokratija reikalinga Lietuvoje niekas nesiginčija. Savivaldybių rinkimai tai įrodė. Net ir politiniai apsimetėliai (premjeras Saulius Skvernelis ir Co) šiandien suprato socialdemokratinio žargono naudą vyniojant žmones aplink asmeninių interesų siekiantį populisto pirštą.
Bet viena yra savivaldybių politika, kita – nacionalinė politika. Atsikurianti socialdemokratų partija visomis išgalėmis turi įprasminti socialdemokratinę politiką savivaldybių lygmenyje, bet ji tai gali padaryti tik turėdama aiškią visuomenės konsolidavimo viziją per solidarią visai Lietuvai politiką. Tai reiškia, kad partijai reikia permąstyti etninių mažumų, religijos, švietimo, jaunimo, kultūros ir užsienio politikas remiantis socialdemokratine pasaulėžiūra ir Lietuvos Konstitucija.
Taip pat laikas aktyviai pradėti rimtą darbą imantis dekonstruoti dešiniųjų formuojamą Antrojo pasaulinio karo įvykių Lietuvoje istorijos aiškinimo bei nusikaltimų žmogiškumui pateisinimo naratyvą, kuriuo užsiima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, seniai tapęs privačia nacionalistų užeiga. Tai silpnoji Lietuvos saugumo vieta, kuria nuolat naudojasi Lietuvos priešai.
Atsikurianti socialdemokratų partija visomis išgalėmis turi įprasminti socialdemokratinę politiką savivaldybių lygmenyje, bet ji tai gali padaryti tik turėdama aiškią visuomenės konsolidavimo viziją per solidarią visai Lietuvai politiką.
Socialdemokratai turi padėti visuomenei suvokti, kad patriotizmas ir nacionalizmas skirtingi dalykai. Kad aklas nacionalizmas ir šovinizmas niekada neapgins tautinės kultūros uždaręs ją į autoritarizmu smirdantį narvą. Ne nacionalizmas ir užsidarymas šiandien garantuoja ir ateityje garantuos Lietuvos nepriklausomybę, demokratiją ir tautinės valstybės išlikimą, o NATO, Europos Sąjunga ir socialinis teisingumas visiems Lietuvos gyventojams. Bet koks aiškinimas kitaip yra dezinformacija nukreipta prieš demokratinės Lietuvos valstybės saugumo interesus.
Šiame kontekste kyla nemalonus klausimas, kodėl Lietuvos nacionalistai susitapatina su Vladimiro Putino režimo puoselėjamais antieuropietiškais nacionalistais pačioje Rusijoje ir Vakaruose?
Šiandienos socialdemokratams būtina įdėmiai įsiklausyti į konstruktyvius ES idėjos ir ES biurokratizmo kritikų (bijančių prarasti Lietuvą kaip tautinę valstybę) argumentus. Kiekvieną kartą, kai nacionalistai teigia, kad Lietuvos balsas ginant Lietuvos suverenitetą neva negirdimas ES institucijose, reikia visuomenei pateikti konkrečius įrodymus, kad taip jokiais būdais nėra. Nėra nei vienos Briuselio direktyvos, kurios priėmime arba atmetime nedalyvautų Lietuva. Tai garantuoja Lietuvos institucijų atstovai Briuselyje ir ne tik.
Tereikia pasižiūrėti, ką per penkerius ir daugiau metų nuveikė ES ir Lietuvai aktyviausi Lietuvos Europos Parlamento ir Europos Komisijos nariai V. P. Andriukaitis ir Vilija Blinkevičiūtė. Tada paaiškės, jog juos kritikuojantis LVŽS finansų ministras Vilius Šapoka savo kritiką jiems neva už nieko neveikimą ir nenuveikimą laužia iš piršto. Na, kaip ir pridera karbauskininkams, gaunantiems patarimus iš su pagoniškomis dvasiomis artimai bendraujančių Dainiaus Kepenio, Mindaugo Puidoko ir Agnės Širinskienės.
LSDP turi dėti visas pastangas, kad naudingu visiems socialdemokratiniu turiniu užpildytų neatsakingai apleistą politinę nišą. Šito galima pasiekti tik atgavus pasitikėjimą partija.
O kaipgi dirba pats finansų ministras V. Šapoka ir vyriausybė, „verkianti“ dėl žmonių gerovės? Štai triuškinanti jo ir vyriausybės ekonomikos politikos kritika. Europos Komisijos (EK) atstovybė Lietuvoje organizavo renginį, skirtą sanglaudos politikai 2021–2027 metams. EK Ekonomikos ir finansų direktoratas dar kartą pristatė Lietuvos 2019 m. ataskaitą.
Pristatymo esmę, anot ekonomisto, profesoriaus Raimondo Kuodžio, galima trumpai perteikti taip: „Ekonomika auga, augimas lėtėja. Investicijos yra per mažos, pajamų nelygybė viena didžiausių ES, skurdo rizikos lygis irgi. Mokesčių sistemos poveikis pajamų nelygybei per menkas. Mokesčių ir BVP santykis vienas mažiausių ES, todėl atitinkamai ir išlaidos socialiniai sričiai perpus mažesnės nei ES. Fiskalinis stabilumas dėl „pensijų reformos“ užtikrintas tik trumpuoju periodu ir tai pensininkų sąskaita. Dar blogiau, jog taip išgirtoji „mokesčių reforma“, tikėtina, kainuos 1 proc. BVP ( apie 800 mln. eurų) ir šios reformos finansavimas nėra užtikrintas.“
Taip, rinkimai regionuose parodė, kad žmonės supranta socialdemokratų naudą kasdieniniame savo gyvenime, todėl socialdemokratai nacionaliniu lygmeniu taip pat turi vykdyti tokią politiką, kurios naudą supranta visa Lietuva kaip valstybė. Atidžiai susipažinkite su ypač konkrečia socialdemokratų idėjine platforma ir palyginkite ją su kitų kandidatų į prezidentus paviršutiniškomis, banaliomis, nieko nesakančiomis frazėmis. Lietuva pagaliau nusipelnė rimto politinio veikėjo prezidento poste. Tokio, kuris nesiruošia pasipūtėliškai didžiuotis karjeros laiptu ir sėdėti Prezidentūroje lyg ledinio kalno bokšte.
Šiandien matome, kad socialdemokratinės idėjos įgauna ypatingą prasmę. LSDP turi dėti visas pastangas, kad naudingu visiems socialdemokratiniu turiniu užpildytų neatsakingai apleistą politinę nišą. Šito galima pasiekti tik atgavus pasitikėjimą partija. Taip atsitiks visuomenei parodžius, kad socialdemokratijai vietos yra ne tik Skandinavijoje, bet ir Lietuvoje.
