Tai savo laiške LR premjerui S. Skverneliui teigia JAV Kongreso narys Brad Sherman. Jis prašo premjero pateikti įrodymus patvirtinančius, kad 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas J. Ambrazevičius – Brazaitis 1975 m. buvo JAV Kongreso ir JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos reabilituotas bei išteisintas. Būtent tai veik 10 metų teigia Genocido Centras. Anot kongresmeno, ši nuomonė yra niekinė, prieštaraujanti JAV teisės aktams.
Laiške B. Sherman https://sherman.house.gov/ vienareikšmiškai teigia, kad Genocido Centro (LGGRTC) išvados apie buvusio LLV vadovo išteisinimą ir reabilitaciją neturi jokio teisinio pagrindo. Anot jo, tyrimas 1974 metais buvo nutrauktas mirus žmogui ir dėl dokumentų galimai rodančių J. Ambrazevičių – Brazaitį dalyvavus Holokausto nusikaltimuose stokos. Tačiau 1979 m. JAV Teisės departamente buvo įsteigtas nauja skyrius, kuris, atsiradus naujai informacijai, toliau tyrė 60 nacių nusikaltėlių emigravusių į JAV. Dėl kokių priežasčių nebuvo rasta dokumentų? Pirma, J. Ambrazevičius – Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.
B. Sherman laiške premjerui mini Genocido centro istoriką Rytą Narvydą, kuris 2001m. paviešino vieną iš LLV dokumentų, kuriame nurodoma iš 824 sukilėlių organizuoti Tautos darbo apsaugos batalioną (TDA) bei jį finansuoti. Dokumentą pasirašė J. Ambrazevičius – Brazaitis. Tarp 1941m. birželio 28 dienos ir liepos 6 dienos TDA aktyviai dalyvavo nužudant 5 000 žydų Kaune. Todėl remiantis ir kitais dokumentais, anot JAV kongresmeno, nekyla jokių abejonių, kad LLV ir J. Ambrazevičus – Brazaitis aktyviai formavo antisemitinę, žydų persekiojimo vyriausybės politiką. (LLV veikė nuo 1941. 06. 23 iki 1941.08.05. Vyriausybės gyvavimo metu visoje Lietuvoje buvo sunaikinta tūkstančiai žydų -A.V.).
Noriu pabrėžti, kad šios publikacijos tikslas nėra J. Ambrazevičaus – Brazaičio byla. Tikslas – parodyti, kad Genocido Centro vadovai šališkai interpretuoja įvykius ir asmenis. Matyt, kad jie atitiktų jų etninį nacionalistinį Lietuvos kovotojų už laisvę naratyvą. Nesvarbu, kad dokumentai įtaigiai rodo kai kurių asmenų kolaboravimą su naciais vykdant Lietuvos žydų persekiojimą. JAV kongresmeno laiškas atskleidžia šią ydingą Genocido Centro politiką, kuri nesibodi net klastoti JAV kongreso dokumentus. Nors Genocido Centrui ne kartą buvo pateiktos JAV advokatų išvados neigiančios, kad LLV vadovas buvo išteisintas ir reabilituotas. Šiame kontekste mūsų svarbiausi sąjungininkai gali įžvelgti Genocido Centro vadovų siekį žlugdyti pasitikėjimą tarp mūsų valstybių. Genocido Centro vadovai turi prisiimti atsakomybę už garbės Lietuvos valstybei nedarantį žaidimą su faktais ideologiniais sumetimais.
Ir tokių ideologizuotų išvadų Genocido Centras pagimdė ne vieną ir ne du. Po šio akivaizdaus susimovimo prieš mūsų svarbiausią sąjungininką – JAV, nėra jokio pagrindo traktuoti Genocido Centro vadovų išvadas kaip nešališkas. Todėl nori nenori kyla klausimas: kam dirba ši institucija? Sprendžiant iš aklo siekio reabilituoti nacių kolaborantus, juos pateisinti, pritempti norimą už esamą, dirba tikrai ne Lietuvai. Gal Genocido centras pats paaiškins, kodėl JAV kongresmenas Brad Sherman sugeba atlikti objektyvų tyrimą, tuo tarpu, kai Genocido centro vadovai nesugeba? Maža to, jie nuolat kartoja, kad jų išvados dėl J. Ambrazevičiaus Brazaičio išteisinimo ir reabilitacijos neprieštarauja JAV teisės aktams. Šiuo melu remėsi daugybė žmonių rašiusių apie buvusį LLV vadovą.
Kalbėdamas apie esminius Lietuvos istorijai 1941-1944 metų įvykius Genocido Centras, akivaizdu, ieško ne tiesos, bet stipriai susitepusių didvyrių pateisinimo. Jie absurdiškai ginami naudojantis ir nekaltumo prezumpcijos argumentu. (Bet Hitlerio ir Stalino irgi niekas neteisė). Spekuliacija faktais taip pat nėra svetima – būtent taip elgiasi Genocido Centro darbuotojas Dalius Stančikas iškreipdamas Lietuvos istoriko Iljos Lemperto išimtą iš konteksto citatą. Kalba vyksta apie žinojimą. Pavyzdžiui, ar J. Noreika, dirbęs pusantrų metų Šiaulių apskrities viršininku žinojo, kad Lietuvos žydai yra žudomi visoje Lietuvoje ir Šiaulių apskrityje? Ar J. Noreika žinojo, ką reiškia žydų uždarymas į getus, į kuriuos jie neva ėjo savo noru? Ar jis nematė Žagarės geto žydų sunaikinimo 1941 metų spalio mėnesį? Ar jis nežinojo, kam priklausė užgrobtas žudomų žmonių turtas, už kurio išparceliavimą jis buvo atsakingas? Štai kaip D. Stančikas spekuliuoja istoriko Iljos Lemperto citata: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą.”. Anot I. Lemperto, ši citata išimta iš šio konteksto: „Gelbėtis pradžioje buvo galima, sumaišties laikotarpis tam parankus, tačiau, prieš priimant sprendimą slėptis, reikėjo susigaudyti, kas vyksta. Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežino, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Žydai mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs.“. I. Lempertas griežtai pabrėžia, kad jis kalbėjo tik apie pirmas karo dienas. Todėl istorikas reikalauja Genocido Centro nustoti spekuliuoti jo citatomis, kurios išimtos iš konteksto.
Genocido Centras nesibodi ir spekuliuoti dviprasmybėmis. Teigiama, kad tik 1942 metais, nacių korifėjams priėmus sprendimą dėl galutinio žydų sunaikinimo, apie jį buvo sužinota ir Lietuvoje. Ar šiuo nuolat brukamu teiginiu siekiama užglaistyti faktą, kad Lietuvoje nuo 1941 metų birželio 23 d. iki 1941 metų lapkričio mėnesio jau buvo išskersta 80 procentų visų Lietuvos žydų? Iliustracijos dėlei – beveik visi Klaipėdos miesto gyventojai: moterys, vyrai, seneliai, vaikai. Tad ką tas J. Noreikos nežinojimas apie galutinį sprendimą keičia? Nieko. Juk J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje. Ar Genocido Centro vadovai neskaito savo darbuotojų darbų, pavyzdžiui, profesionalaus istoriko Arūno Bubnio „Holokaustas Lietuvoje“? Ši amorali „jis nieko nežinojo“ mantra jau giliai įkalta ir tiražuojama J. Noreikos gynėjų nacionalistų.
Naujas Genocido Centro teiginys: „J. Noreika buvo įgaliotas pogrindžio pusantrų metų tęsti savo kolaboravimą su naciais“. Tačiau nėra jokių rašytinių dokumentų (kas gali būti suprantama, juk pogrindis), o taip pat ir patikimų žodinių liudijimų, kad toks įgaliojimas buvo duotas. Tai kam spekuliuoti neįrodomu teiginiu? Kaip ir šiuo laužtu iš piršto: „Jis tikėjosi sumažinti lietuvių kančias dirbdamas apskrities viršininku“. Tikra tiesa, tik vienos dalies lietuvių kančias. Iš meilės Lietuvai, žinoma.
Dar viena interpretacija ir herojizavimo kriterijus: „J. Noreika dengė žydų gelbėtoją Domą Jasaitį“. Pateiksiu policijos būrio vado Aleksandro Kerpausko atvejį. Jis 1941 metais liepos mėnesį vadovavo žydų žudynėms Rainiuose ir Gerulių gete (Telšių raj). Tuo pat jis perspėdavo savo brolį žydų gelbėtoją, Pasaulio Teisuolį Juozą Kerpauską ir jo žmoną Adolfiną (jie išgelbėjo 26 žydus) apie SS apsilankymą jo kaime. Tai ar A. Kerpauskas tapo žydų gelbėtoju? Ne. Tačiau Lietuvos Aukščiausias teismas nusprendė, kad nėra įrodymų, jog pats A. Kerpauskas būtų šaudęs, todėl jam Genocido Centras suteikė kario savanorio statusą. Svarbiausia prežastis – „jis pats nešaudė“. Tiek apie Genocido Centro peršamą amoralų argumentą kaip kriterijų sprendžiant, ar žmogus vertas herojizavimo.
Tas pat su terminu „įtraukimas“ į nusikaltimą. Nieko nežinančiam žmogui sunku suprasti, kad už šio termino slypi žiaurus žmonių persekiojimas. Už nešališką istorijos švietimą atsakinga valstybinė institucija, naudodama nieko nesakančius terminus, regis, atlieka tik vieną misiją – iškraipyti tiesą.
Akivaizdu, kad Genocido Centrą ir valstybę diskredituojantys šios institucijos vadovų manipuliacijos su faktais, absurdiškomis interpretacijomis taip pateisinant nacių kolaborantus, jau atkreipė ir JAV Kongreso dėmesį. Beje, ne šiaip sau JAV kongresmenas B. Sherman savo laiške remiasi Lietuvos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadomis. Nes Komisijos išvados atitinka tarptautinius istorinių tyrimų standartus bei vertinimo kriterijus. Deja, ši Komisija merdi dėl finansavimo stokos.
Kaip į kongresmeno B. Sherman prašymą atsakys premjeras S. Skvernelis? Kaip į jį reaguos prezidentas G. Nausėda, kuris yra atsakingas už Lietuvos užsienio politiką ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje? Ir kuriam svarbiausia nekiršinti tautos. Jeigu tiesa yra kiršinanti, tai reikia, matyt, reikia kreiptis į Genocido Centrą pagalbos arba leisti nebaudžiamai gatvei kaltinti žydus kiršinimu, ar ne taip?
JAV kongresmenas Brad Sherman viliasi: „Tikiuosi, kad imsitės konkrečių veiksmų, rodančių Jūsų vyriausybės įsipareigojimą pateikti tikslią istorinę, tamsiausią Holokausto tikrovę ir ją pripažinti“. Šį savo laišką jis taip pat persiuntė JAV Specialaus Pasiuntinio tarnybai atsakingai už kovą su antisemitizmu.
