Gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis savo straipsnyje „Šis tas nauja dėl „Generolo Vėtros“, deja, nieko naujo nepasakė. Argumentacija, ginanti partizaną J. Noreiką (Generolas Vėtra), vis dar įprastai akla: J. Noreika nieko dėtas, jis žydų nežudė. Pateikiama visa paklodė įrodymų. Tačiau. prof. V. Landsbergis pateikia kaip naują seną mąstyseną neva netiesioginis, nors ir aktyvus kolaboravimas su okupantu vykdant Lietuvos žydų genocidą – parkeriu už stalo – nepakankama priežastis deherojizuoti herojų. Jis, skaičiuodamas didvyrio J. Noreikos nuopelnus, gracingai peršoka per šį nemalonų faktą: „Buvęs karininkas; Birželio sukilimo dalyvis; Šiaulių apskrities viršininkas; Štuthofo hitlerinio lagerio kalinys“ ir t.t. Netiesiogiai? Kas tai?
Kaip ir visi J. Noreikos garbę amoralumo kaina gelbėjantys kraštutiniai dešinieji, taip ir gerbiamas profesorius kažkodėl apsimeta, kad oficialus darbas naciams nuo 1941 rugpjūčio iki 1943 metų vasario Šiaulių apskrities viršininku atsakingu už Šiaulių ir Žagarės getus nieko nereiškia. Bet faktas, kad J. Noreika visus tuos metus žinojo apie žudomus žydus. Jis pats buvo atsakingas už išvarytų iš savo gyvenamųjų vietų žydų perkėlimą į getus, grobė gyvų ir nužudytų kilnojamą ir nekilnojamą turtą, anot profesoriaus – saugojo. Tikrai? Dalijant jį nusipelnusiems lietuviams veikėjams, pačiam gyvenant nužudyto žydo name (tai puikiai žinant), išmokant algas getų apsaugai? Tačiau, regis, šie faktai tėra nieko nereiškiančios detalės. Nors gerbiamas profesorius pripažįsta, kad Žagarės ir Šiaulių getuose taip pat „vyko baisūs dalykai“.
Atsirado ir dar vienas naujas (?) ciniškas, garbės nedarantis jo gynėjams argumentas: „J. Noreika buvo įtrauktas į šią veiklą“. Įtrauktas? Prievarta? Apgavyste? Daugiau nei pusantrų metų įtrauktas prieš savo norą į bendrapiliečių naikinimo mechanizmą, raudonomis nuo nekaltų žmonių kraujo, atseit baltomis pirštinėmis? Bet faktas tas, kad J. Noreika nuo pirmos sukilimo dienos žinodamas apie masines žydų žudynes, sutiko savo noru bendradarbiauti su nacių okupantais ne kepdamas jiems duoną, ne statydamas jiems namus, kaip tai darė nacių ar sovietų okupuotos Lietuvos architektai ar duonos kepėjai, bet dalyvaudamas žudymo bakchanalijoje administratoriumi. Pavyzdžiui, veik visas sovietų okupuotos Lietuvos inteligentijos elitas iki 1990 metų buvo „tik“ okupantų vienokiais arba kitokiais rėmėjais, administratoriais – „gyventi juk reikėjo“. Šis elitas, „tik“ su kai kuriomis išimtimis, žudynėse ir trėmimuose nedalyvavo, na, nebent „kažkas“ ir „kažkiek“ dirbo kagėbistams. Antai išdavikui Petrui Cvirkai paminklas vis dar stovi.
Tas pat ir su nacių okupuotos Lietuvos gyventojais – gyventi reikėjo. O žudyti? Dalyvauti tiesiogiai ir netiesiogiai nekaltų žmonių žudynėse? Klausantis J. Noreikos gynėjų, netiesioginis dalyvavimas žudynėse – organizuojant, administruojant, prievarta uždarant į getus, saugojant tuos getus, plėšiant svetimą turtą ir jį porcialiuojant – nevertas dėmesio „įtraukimas“ į kažkokią eilinę veiklą administratoriumi. Yra dokumentai su J. Noreikos parašais, įrodantys, patvirtinantys „administratoriaus“ netiesioginį dalyvavimą žudymo mechanizme per getų administravimą, turto grobimą – „saugojimą“. *Žiūrėti 3 dokumentus straipsnio gale.
Dar kartą: ar yra skirtumas tarp statybų administravimo rudos bei raudonos okupacijų metu ir dalyvavimo administratoriumi nacių ir komunistų inicijuoto bendrapiliečių, tiesiogiai arba netiesiogiai, žudymo mechanizme? Klausimas neretorinis. Nuo atsakymo į jį priklauso moraliniai principai (arba jų neturėjimas), kuriais yra ir bus auklėjami mūsų visų vaikai. Jeigu „tik“ ir yra tas moralinis principas, tai nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje bujoja korupcija, kad Seimas siekia apriboti demokratiją, kad partijos ir politikai šliejasi prie V. Putino režimo dvasia alsuojančios LVŽS. Tas pats vyko ir prie buvusių vyriausybių, nepaisant ideologijų, kurios egzistavo kaip butaforijos, taip maustant ir tebemaustant Lietuvos piliečius. Dabar žinote, kodėl Lietuvoje taip vertinamas prisitaikėliškumas ir baimė „šokti aukščiau bambos“. Dabar žinote, kodėl Lietuvai taip būtina totalinės gynybos kontekste psichologinio atsparumo grėsmei stiprinimo programa.
Toli ieškoti aklo įrodyto fakto atmetimo priežasčių nereikia. Taip, tai atmetimas. Totalitarinių režimų nusikaltimai žmoniškumui Lietuvoje tokie baisūs, dalyvavimas jame, abejingumas arba baimė padėti kitam buvo taip paplitęs, kad Lietuvoje, vėl įsigaliojus demokratijai, neįmanomai be sąžiningumo, be aiškių moralinių principų, be humanistinių vertybių, staiga žmogus stojo prieš tas vertybes kaip prieš tiesos veidrodį. Ir tai, ką mes matome tame veidrodyje, neramina iki sielos gelmių. Padorūs piliečiai jaučia gėdą už savo bendrapiliečių, savo artimųjų nežmoniškus veiksmus nežmoniškoje praeityje, kiti neturi tiek drąsos, todėl atmeta skaudžią praeitį. Arba, kaip J. Noreikos gynėjai, vis dar siekia ginti neįmanomą. Galima rašyti paklodes pateikiant pripažintus faktus apie J. Noreikos nedalyvavimą žudynėse, bet žaibiškai, ne kartą arogantiškai, atsainiai ir su pašaipa atmetant jo „nekaltą“, „netiesioginį“ dalyvavimą žudymo mechanizme. Juk žmogus „prieš jo valią netyčia įtrauktas“! O gal, siekdami atmesti žmogaus atsakomybę už netiesioginį dalyvavimą žudymo mechanizme, jo gynėjai ruošia sau dirvą bendradarbiavimui su kita, ne duok Dieve, Lietuvos okupacine valdžia? Juk vertybės ir principai kinta pagal aplinkybes, ar ne taip? Tikrai ne taip gelbėjusiems žydus rizikuojant savo ir šeimų gyvybėmis. Ir, jeigu dar kam kiek sąžinės kūne liko, palyginkite nepalyginamą, pvz. : Oną Šimaitę su Jonu Noreika.
Ar tikrai netiesioginio dalyvavimo nusikaltime faktas nereikšmingas? Vienas mano kalbintas žmogus mano knygoje „Mes nežudėme“ pasakojo apie savo tėvą, policijos būrio vadą, kurio būrys 1941 metų rugpjūčio pabaigoje dalyvavo 4000 Telšių žydų sunaikinime. Tačiau, jo sūnaus teigimu, tėvas žudyti atsisakė, nors būriui vadovavo. Anot sūnaus, jo tėvas net leido savo policininkams savanoriškai dalyvauti žudynėse: „Jis jų nevertė“. Lietuvos Aukščiausiam Teismui pritrūkus įrodymų (nors byloje yra 100 žudikų sąrašas, 16 liudininkų parodymai ir paties policininko dalinis prisipažinimas, o sovietų teismas jį nubaudė 25 metus katorgos.), LAT savo nutartimi paliko galioti jo tėvui atkurtas pilietines teises. Vėliau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras suteikė jam po mirties kario savanorio statusą. Kai paklausiau jo sūnaus, ar jis savo ruožtu paklausė savo tėvo, kodėl šis nepasitraukė, kaip yra padarę kai kurie kiti policininkai, sužinoję, kad reikės žudyti nekaltus žmones, atsakė: „Tėvas turėjo šešis vaikus….“. Jo tėvas, anot jo, tiesiogiai nežudė. Beje, šio policininko brolis kartu su kitu turtingu ūkininku Alsėdžiuose išgelbėjo 25 žydus nuo mirties.
Viena, kai jaučiant stiprų gėdos jausmą už artimųjų tiesioginius arba netiesioginius nusikaltimus psichologiškai sunku su žinia susitaikyti, kita – „urapatriotams“ be jokios gėdos pulti į atlapus, šaukiant, kad netiesioginis dalyvavimas žudymo mechanizme nieko nereiškia. Taip diskredituojamas pats didvyrio statusas, o Lietuva (teisės kontekste) paverčiama bananų respublika. Taip manydami, kad niekas nemato ir nesupranta, diskredituoja save šios atgrasios filosofijos gynėjai. Išvada: turint tokių draugų, Kremliaus nereikia.
Tad kaip spręsti šią moralinę ir politinę dilemą? Galima dar kartą kreiptis į generalinę prokuratūrą su „naujais“ faktais, bet taip pat galima šalia J. Noreikos garbės lentos prikalti dar vieną lentą su papildoma nemalonia informacija apie jo „netiesioginį“ dalyvavimą nieko dėtų bendrapiliečių žudynių mechanizme. Panašiai pasielgė Izraelis, kai ant buvusio Izraelio prezidento biusto buvo pridėta lentelė informuojanti, kad šis buvo nuteistas kalėjimu už seksualinius nusikaltimus. Manau, toks sprendimas ir Lietuvoje būtų mažiausiai skausmingas bent šiai psichologiškai totalitarinių režimų žiauriai nuskriaustai, nuo savęs pačios nelaisvai kartai. Kita karta, kuriai svarbi tiesa, o ne amoralios politinių reitingų paieškos, be jokios abejonės nuims ir šiaip neteisėtai ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos pakabintą garbės lentą gėdingai Lietuvos praeičiai. Ją pripažinti ir su ja susitaikyti būtina asmeninė, pilietinė ir politinė drąsa. Demokratinei Lietuvai ginti jos, ypač šiandien, reikia. Deja, tos drąsos stoka vis dar akivaizdi, ar ne taip, Vilniaus mere Remigijau Šimašiau?
Taip kad, gerbiamas profesoriau, J. Noreikos fronte vis dar nieko nauja.
