Šis hamletiškas klausimas dabar kaip niekada tiksliai apibrėžia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) politinę ir moralinę dilemą: būti ar nebūti koalicijoje su save diskreditavusiomis LVŽS ir Darbo partijomis.
Abiejų partijų lyderiams, kuriems idėjinis nuoseklumas ir pagarba politinei kultūrai nėra vertybės, kompaniją galimai palaikys V. Tomaševskio tautinės gvardijos ir „socdarbiečių“ komunistinės kuopelės likučiai. Jie visi kažkodėl pristato save centro kairiaisiais.
Puikiai suprantu partijos bičiulio Liutauro Gudžinsko pasibjaurėjimą šiam galimam nepadoriam kokteiliui. Jei tiksliau – koalicijoje su šiais dariniais LSDP patektų tarp kūjo ir priekalo. Tapus tokios koalicijos neįtakingais nariais, sveikas kudašiaus neišneši. Smirdėsi gerą dalį gyvenimo.
Vis dėlto turiu pakelti kepurę prieš R. Karbauskį – intrigos meistrą, kurio dėka Darbo partija gavo 1,8 milijonų eurų ir kaip tik prieš rinkimus. Tokie pinigai ir tik devyni mandatai pirmame ture – tikrai nėra kuo džiaugtis. Akivaizdu, kad pamažu tampame normalia visuomene, vis labiau palaikančia civilizuotas, demokratiją gerbiančias politines jėgas. Ačiū Dievui keičiamės, todėl Lietuvos politinės istorijos šiukšlyne atsidūrė tomaševskiai, visokie „tautininkai“, apsimetėliai socdemais ir kiti marginalai.
Tapus tokios koalicijos neįtakingais nariais, sveikas kudašiaus neišneši.
Beje, apie „tautininkus“, nors ir šiek tiek ne į temą: visi iki vieno rinkimai, o ypač šie, eilinį kartą parodė, kad Lietuvos visuomenė nenori savo nuosavo šešėlio bijančių radikalų. Tapo visiškai akivaizdu, kad jie yra mušta korta, todėl prezidentas G. Nausėda, konservatoriai ir karbauskininkų populistai turėtų pagaliau nustoti žaisti „meilės tautai“ (kaip ją supranta laisvo žmogaus ir laisvos valstybės sąvokų nekenčiantys paraštiniai) korta.
Įstrigę savo nieko bendra su sveika nuovoka neturinčiose vizijose ir fobijose „Tautininkai“ niekaip neatspindi šiuolaikinės Lietuvos visuomenės lūkesčių. Vilnius (sveikinu Laisvės partiją) nenori vaikščioti ant pirštų galų Lukiškių aikštėje.
Taigi, norėdama spręsti LSDP dilemą „būti ar nebūti“, partijos vadovybė turės įdėti saliamoniškų pastangų. Viena vertus, susiklosčius aplinkybėms, karbauskininkai vėl ims valdžią į savo rankas. Bendradarbiaujant ir leidžiant jiems toliau nekontroliuojamai, fragmentiškai ir primityviai vaidinti socialdemokratus dalijant dovanas už skolintus milijardus, būtų nedovanotina klaida.
Antra vertus, likusi opozicijoje LSDP galimai susidurs su egzistencine išlikimo dilema. Tad kokiomis sąlygomis LSDP gali dalyvauti koalicijoje su LVŽS ir DP, kad, kaip sakoma, ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
Taigi, norėdama spręsti LSDP dilemą „būti ar nebūti“, partijos vadovybė turės įdėti saliamoniškų pastangų.
Leisiu sau spekuliuoti ir pateiksiu savo asmeninę, su partija nesuderintą nuomonę.
Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas teigia: „Mūsų geležinis įsipareigojimas yra mūsų programa. Kiekvienas žodis. Nesvarbu, kokioje aplinkoje, bet mes ją mėginsim įgyvendinti. Žinome, kad dešinėje ir „kairėje“ mums bus pilna iššūkių.“
Kaip „geležinis įsipareigojimas“ atrodys tikrovėje? Vienintelis maksimalus variantas – koalicijai vadovauja LSDP pirmininkas, o finansų, darbo, teisingumo, švietimo ir krašto pasaugos ministerijoms – LSDP nariai. Sveikatos ministru bet kuriuo atveju negali likti viešųjų pirkimų skandaluose ir trumparegiškoje sveikatos apsaugos politikoje įklimpęs A. Veryga. Ar Lietuva neturi švedų kovos su COVID-19 vadovo, ne kartą įrodžiusio profesionalumą kovoje su Ebolos pandemija Afrikoje ir šiandien Švedijoje, atitikmens?
Skverneliškai policinę valstybę jau paturėjome. Vienu žodžiu, dalyvavimas koalicijoje įmanomas su sąlyga, kad LSDP bus suteikta atsakomybė tarti paskutinį žodį koaliciniuose sprendimuose. Įtariu, kad valdžios ištroškusiems karbauskininkams tai – misija neįmanoma. Tuojau kviesis gerbti demokratinius principus, į kuriuos jiems nusispjauti.
Žinoma, kuo daugiau mandatų LSDP naudai, tuo svaresnė derybų pozicija. Bet ar tikrai? Mano giliu įsitikinimu, LSDP dalyvavimas minėtų partijų koalicijoje suteiktų jai legitimumą, kurios ji nenusipelnė nei etine, nei moraline prasme.
Mano giliu įsitikinimu, LSDP dalyvavimas minėtų partijų koalicijoje suteiktų jai legitimumą, kurios ji nenusipelnė nei etine, nei moraline prasme.
Dar vienas klausimas: ar galima drąsiai teigti, kad galutinis rezultatas pateisintų LSDP sprendimą dalyvauti koalicijoje? Ar nevertėtų įsiklausyti į liaudies priesaką „neik su velniu obuoliauti“? Juk tektų dirbti su ne kartą apsimelavusiais, aferistinių polinkių turinčiais žmonėmis, apsimetančiais profesionalais tų sričių, kuriose jie nesusigaudo. Na, švaistyti skolintas lėšas ir asfaltuoti nuosavas gatves jie, tiesa, moka. Todėl pritariu taikliai Ingridos Šimonytės (TS-LKD) replikai: „Pigi vyriausybė brangiai kainuoja.“ Būtent todėl teigiu, kad LSDP galia – ne mandatų kiekyje.
Galiausiai, valdančioji dauguma prarado visuomenės pasitikėjimą, ką ir rodo rinkimų pirmas turas. Jeigu antras turas sulygins abiejų dešiniųjų ir „kairiųjų“ blokų galimybes formuoti valdančią koaliciją, nepasitikėjimo momentas niekur nedings. Tokiu atveju Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai tektų suvaidinti Saliamono vaidmenį. Jis, dėl jam vienam kažkaip keistai suprantamos gerovės valstybės idėjos, galimai pasirinktų tą neaiškų „kairįjį darinį“, pasiteisindamas valstybės stabilumo siekiu ir atsinaujinusių socialdemokratų dalyvavimu.
Tokio scenarijaus atveju prie Vyriausybės vairo, kartoju, turėtų stoti LSDP – tiek mušta, šmeižta, vis dar bandanti išsivaduoti iš senosios LDDP nomenklatūros glėbio, bet galiausiai suvokusi, kad pragmatizmas ir kompromisai turi ribas, kai kalba pakrypsta apie esminius principus.
Man patiko Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės kategoriškas pareiškimas: „Mes dėl kėdžių neatsisakysime savo siekių.“ Ir konservatoriai turės rimtų problemų formuojant koaliciją. Taip visuomet atsitinka beribiam pragmatizmui susidūrus su principais. LSDP panašų pareiškimą paskelbė 2017 m., nesutikusi dalyvauti koalicijoje su karbauskininkais ir kitais laikinais Seimo veikėjais, kurių šiandien, po rinkimų, jau niekas nebeprisimena.
Galiausiai, valdančioji dauguma prarado visuomenės pasitikėjimą, ką ir rodo rinkimų pirmas turas.
Taigi, būti ar nebūti? LSDP koalicija su ketverius metus šmeižusiais ir save diskreditavusiais veikėjais – įžengimas į minų lauką. Šiame kontekste nepakanka apeliuoti: „nu, žinai, Jonai, nieko asmeniška, tik rinkimai. Nepyk, Jonai, davaj išgeriam bruderšaftą.“ UAB „LVŽS“ ir UAB „DP“ stebuklingu būdu nepasikeis savo laisvo elgesio fasonų. Juk abi partijos pareiškė, kad dirbs su bet kuo, kad ir su konservatoriais. Todėl LSDP nenoras kalbėti apie būsimą koaliciją nesulaukus antro turo visiškai suprantamas.
Taip pat suprantama būtinybė remti daugmaž kairesnius LVŽS kandidatus vienmandatėse, siekiant paramos savo kandidatams. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Bet kuriuo atveju, nemanau, kad buvimas opozicijoje dar keturis metus baisiausia, kas gali atsitikti LSDP. Žinoma, geriau, jeigu opozicijoje atsidurtų TS-LKD. Belieka tikėtis stipresnių LSDP pozicijų po antro turo ir politinės išminties, kurios kriterijus nėra beribis pragmatizmas ir beribis oportunizmas.
Beje, Aloyzas Sakalas, LSDP garbės pirmininkas, mąsto panašiai. Anot jo, reikėtų palaikyti valstiečius žaliuosius kovoje su konservatoriais per antrą rinkimų turą, bet neiti į koaliciją su šia politine jėga. Karbauskininkų mažumos vyriausybe, jeigu tokia atsirastų, lengviau manipuliuoti?
Tad būti ar nebūti?
PS. Nediplomatiškai LVŽS ir DP vadovams bei jų partijoms užklijavau etiketes. Nieko asmeniška, tik (antraip nei jų šmeižtas LSDP adresu) noras pasakyti akivaizdžią tiesą. Ar jiems tiesa svarbi? Klausimas hipotetinis.
