Abiejų kandidatų į prezidentus – Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos debatai nenustebino, nes jų paprasčiausiai nebuvo. Dėl ko gali diskusijoje susikirsti veikėjai priklausantys vienai ir tai pačiai dešiniųjų ideologijai? Dėmesį atkreipė kas kita, tai – pasigirdusios liaupsės abiem kandidatams apie jų esą aukštą politinę kultūrą. Girdi, nesipyko, nesimetė brudais, nenaudojo juodųjų technologijų, jokių asmeniškumų. Jeigu toks kalbėjimas įvardijamas politine kultūra, tai vargas žmonėms apakintiems tuščiaviduriu kalbėjimu, trumpai tariant – šūdmalyste (bullshit).
Politinę kultūrą formuoja nuosekli politinė pasaulėžiūra, ideologija, aukšta asmeninė moralė ir etika, kas neleidžia daryti kompromisų su politiniais principais.
Taigi, Lietuvos politinį elitą jau senai kankina politinės kultūros krizė, nes dešimtmečiais matėme intelektu nepapuoštus veidus aukščiausiose valdžios postuose nesugebančius rišliai net ir sava kalba sudėlioti minčių. Dugnas buvo Seimo pirmininke paskirti neišsilavinusią buhalterę ir tokią pat švietimo ministrę. Tai tokią kainą išalkę valdžios „socialdemokratai“ sumokėjo 2012-2016 metais. Su karbauskininkais valdžioje dugnas buvo pramuštas premjero Sauliaus Skvernelio, sapaliojusio apie policinę valstybę ir, kaip ir kitais atvejais, nemokančio anglų kalbos. Kodėl reikia žinoti anglų kalbą? Mat anglų kalba reikalauja pažinti anglosaksišką Vakarų kultūrą neturinčią nieko bendro su slaviška vergo kultūra. Matyt ištroškusiųjų išsilavinusio, mandagaus, šiuolaikinės vidurinės klasės atstovų kalbėjimo abu kandidatai ir keliami į padanges, taip prarandant gebėjimą kritiškai analizuoti patį kalbėjimo turinį. Vienas pastebėjimas: debatuose nebuvo paliesta trečia svarbiausia prezidento atsakomybės sritis – teismai. Kodėl? Šiandien Lietuvoje atskleista didžiausio masto teisėjų ir advokatų korupcija. Švogerizmo atvejai drebina prokuratūrą ir policiją. Ar būsimam prezidentui teismų reformos tema per sunki? Juk kalba vyksta apie teisinės valstybės pagrindų eroziją.
Debatuose nebuvo paliesta trečia svarbiausia prezidento atsakomybės sritis – teismai.
Šiuo savo komentaru noriu atkreipti dėmesį į kandidatų į prezidentus neatsakingą populizmą. Deja, iš šių dviejų šiuolaikinės vidurinės klasės visapusiškai išsilavinusių asmenybių, kurios lyg ir nepadarytų gėdos Lietuvai, mažiausiai tokio gatvinio populizmo norėtųsi. Noras įtikti visiems rinkimų metu neskatina rimtos politinės kultūros. Už tokią taktiką premjeras S. Skvernelis sumokėjo didžiausią kainą.
Pasižiūrėkime ką kalba Gitanas Nausėda. Jo esminiai šūkiai – „Esu nepriklausomas!“, „Nekiršinkime tautos!“, „Aš – už gerovės valstybę!“. G. Nausėdos komandos narys psichologas Linas Slušnys pateikia šiuos šūkius kaip valstybės ir valstybingumo viziją ir tuo, anot psichologo, šis kandidatas totaliai skiriasi nuo I. Šimonytės. Bet juk galimo prezidento šūkis „nekiršinkime tautos“ reiškia ne ką kitą, kaip vienos tautos ir vieno fiurerio viziją. Pati šūkio esmė prieštarauja Lietuvos Konstitucijos numatytai Lietuvos demokratinės valstybės sąrangai. Joje yra trys valdžios institucijos, politinės partijos bei jų atstovai Seime. Tai, kas vadinama tautos kiršinimu, iš tiesų yra skirtingų ideologijų, idėjų, tikslų pasiekimų būdų pliuralizmas. Tai šią demokratijos išraišką visokie kraštutiniai nacionalistai ir vadina tautos kiršinimu.
Tai, kas vadinama tautos kiršinimu, iš tiesų yra skirtingų ideologijų, idėjų, tikslų pasiekimų būdų pliuralizmas.
Cituoju G. Nausėdą: „Žmonės yra pavargę nuo partinių rietenų ir galvoja, kad išrinkus vienos ar kitos partijos kandidatą kivirčai nesibaigs. Tuo tarpu nepriklausomas kandidatas, neturėdamas išankstinių simpatijų vienai arba kitai politinei partijai, gali moderuoti diskusiją, debatus, pagaliau nacionalinį susitarimą“. Kas tas „nacionalinis susitarimas“ ir kokiu klausimu? Regis svarbiausia yra pristatyti save kaip tautos taikytoją. Ką tai galėtų reikšti? Ar Lietuvoje vyksta pilietinis karas? Didieji projektai, kaip antai valstybės atkūrimas, narystė ES ir NATO jau įgyvendinti. Ir kaip bei kuo norima sutaikyti tautą? Kaip jis sutaikys bažnyčią su kovojančiais už teisę į abortą, pavyzdžiui? Moterų teisių šalininkus su toms teisėms prieštaraujančiais? Smurto prieš vaikus šalininkus ir jų priešininkus? Pati taikytojo idėja, žinant, kad rinkimuose dalyvauja kiek daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų ir tik dalis tos pusės balsuos už prezidentą, pasirinktas prezidento-taikytojo vaidmuo kvepia naftalinu. Vienu žodžiu, šie šūkiai tokiame kontekste yra visiška šūdmalystė.
Regis svarbiausia yra pristatyti save kaip tautos taikytoją. Ar Lietuvoje vyksta pilietinis karas?
Šūkiai „Esu nepriklausomas!“ ir „Esu už gerovės valstybę!“. Taigi, nepriklausomas nuo ko? Pagrįstai G. Nausėda teigia, kad jis nepriklauso jokiai partijai ir nuolat šią mantrą kartoja. Tas kartojimas gali reikšti tik nepagarbą politinių partijų idėjai, mat „tauta partijų nemėgsta“? Taip ir vėl kartojamas antidemokratinis mitas. Taip, Lietuvos Konstitucijoje teigiama, kad prezidentas negali priklausyti jokiai partijai. Bet ar tai taip pat reiškia, kad kandidatas į prezidentus yra laisvas nuo savo laukinio kapitalizmo ir konservatizmo ideologijos, kurias G. Nausėda teigė daugelį metų? Ši ideologija ir nuskurdino Lietuvą taip, kad šalį paliko šimtai tūkstančių lietuvių. Akivaizdu, kad kandidatas į prezidentus nėra laisvas nuo savo ideologijos. Yra aibės jo pasisakymų, rodančių, kad su gerovės valstybės idėja jis niekuomet nedraugavo. Galiausiai supratęs, kad turi šansų tapti prezidentu, padarė politinį salto mortale ir – prašau – tapo socialdemokratu siunčiančiu komplimentus LSDP ir jos pirmininkui Gintautui Paluckui. Žinoma, gerai, kai žmogus protingai įtikintas keičia savo nuomonę. Bet, kai vardan ranka pasiekiamos karūnos žmogus per vieną dieną iš laukinio kapitalizmo šalininko virsta socialdemokratijos gerbėju, tai rodo prisitaikėliškumą ir neatsakingą populizmą. Ir kaip ruošiasi galimas prezidentas įgyvendinti skandinavišką gerovės valstybės modelį Lietuvoje? Jis gi puikiai žino, kad Lietuva yra pusiau prezidentinė parlamentinė respublika, todėl dekretais šalies nevaldys. Tikrai įdomu, kaip pastarasis privers galimai po rinkimų šalį valdysiančius konservatorius vykdyti socialdemokratinę politiką? Todėl toks kalbėjimas apie jo nepriklausomumą ir gerovės valstybę yra tikra šūdmalystė.
Politikoje, kaip ir vaidyboje, būtinas loginis nuoseklumas.
Ingrida Šimonytė. Įdomus variantas, nes žmogus nelinkęs vynioti žodžių į vatą. Jos šūkis: „Kad laimėtume visi!“. Tam, kad I. Šimonytė laimėtų dėl mūsų visų, teko ją ilgai ir nuobodžiai įkalbinėti ir, galiausiai, kai įkyrėjo pulkas kaulytojų bei prašytojų, giliai atsidususi ji teikėsi priimti iššūkį. Taip, vardan mūsų visų. Kad kalba vyko apie maivymąsi rodo jos nuoširdi laimėtojos reakcija išreikšta šokiu ir heavy metal ženklais. Politikoje, kaip ir vaidyboje, būtinas loginis nuoseklumas. Jeigu jau apsiėmei, žmogau, vaidinti Jėzų tempiantį ant savo trapių pečių Kančios keliu kryžių, tai ir pasiekus pirmąjį finišą reikėjo parodyti nelaimingą veidą ir pro kietai suspaustas lūpas iškošti kažką panašaus į „ačiū už suteiktą atsakomybę jus valdyti“. Na, nuolankus dėkui už tokią loską, bet tas maivymasis, kai jau iš anksto puikiai žinai, kad jaunoji pasakys „taip“ yra gryna šudmalystė.
I. Šimonytei taip pat staiga suskaudo širdį dėl skurstančiųjų, bet tada, kai buvo galima skolintis milijonus iš TVF už du procentus, kaip tai darė latviai, ji ir jos vyriausybė skolinosi už devynis. Kodėl? Ogi todėl, kad prezidentei Daliai Grybauskaitei buvo ne unoras parodyti save silpna, todėl atsakymas TVF buvo – “patys susitvarkysime“. Susitvarkė taip, kad tie skurdžiai ir šiandien dar moka milijardines palūkanas. Tie skurdžiai, dėl kurių taip kandidatei į prezidentus maudžia širdį. Iš kur dabar žmogui žinoti, kad tas rūpestis skurstančiais nėra šūdmalystė?
Politinę kultūrą formuoja nuosekli politinė pasaulėžiūra, ideologija, aukšta asmeninė moralė ir etika, kas neleidžia daryti kompromisų su politiniais principais. Tokio prezidento etalonas yra tik vienas – prezidentas dr. Kazys Grinius. Nesvarbu kiek širdis trokštų karūnos, šiuolaikinėje Lietuvoje šiuolaikinio politiko dienotvarkėje gatviniam populizmui neturi atsirasti vietos. Antraip net ir protingiausi kultūringai išsakyti postringavimai greitai tampa tuščiaviduriu kalbėjimu, kuris kasdieninėje lietuvių kalboje įvardijamas tuo, kuo yra – šūdmalyste.
