Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.
Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje.
Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams.
Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.
Prezidentas G. Nausėda, deja, ne išimtis. Antraip nei premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad lenta Jonui Noreikai užkabinta neteisėtai, prezidentas net ir tiek nesugebėjo pasakyti. Gal jam neigiamą įtaką daro patarėjai, turintys ryšių su „Pro Patria“ nacionalistais?
Ko galima reikalauti iš biurokratų net ir su aukštais akademiniais laipsniais, kai pats Lietuvos prezidentas dėl neva nenoro kiršinti tautos nesiima ginti teisinės valstybės? Todėl ne į temą: ką prezidentas mano apie Kauno mero asmenines ambicijas užgrobti Kauno rajoną prieš gyventojų valią? Kai oligarchas siekia pasinaudoti demokratija savo didybės manijai patenkinti?
Tai, kas šiandien vyksta Ramūno Karbauskio valdomame Seime, taip pat yra visų trisdešimties metų baimių garsiai kalbėtis apie skaudžią praeitį pasekmė. Ką tai turi bendro su teisiniu nihilizmu? Labai daug. Nenoras neigiamai įvertinti bet kokį kolaboravimą su okupantais efektyviai blokuoja būtinas diskusijas apie moralę, moralės normas, politiko moralę. Rezultatas – absurdiškas visokio plauko kolaborantų pateisinimas, kategoriškai atsisakant vertinti jų nusikaltimus žmogiškumui remiantis Lietuvos pasirašytomis konvencijomis. Taip teisinis bei moralinis nihilizmas įprasminamas buitiniuose santykiuose bei politikoje.
Stebint Seimą ir į jį bandančias patekti partijas, tenka konstatuoti, kad ir judėjimai neatneša moralių politikų. Deja, per trisdešimt metų Lietuvos visuomenė nepagimdė nei vieno Kazio Griniaus, nei vieno Vlado Sirutavičiaus ar Stepono Kairio. Bent jau Lietuvos socialdemokratija privalėjo teigti pagarbą teisinei valstybei, deklaruoti, kad nesutinka Lietuvos istorijos atiduoti dešiniesiems bei paklusti jų interpretacijoms.
Deja, ir gerovės valstybės idėją pasisavinusio prezidento G. Nausėdos nevaržo jokia socialdemokratų kritika. Nors akivaizdu, kad jo vienareikšmė parama kraštutinių nacionalistų savivalei niekaip nedera su šia socialdemokratine idėja. Todėl nekeistas politikų žvalgymasis į Vokietijos „AfD“, Lenkiją, Vengriją. Kai tolerancija kraštutiniam nacionalizmui šiandien madoje (ypač matant jo įtaką politinei dienotvarkei visoje Europoje), tai mūsiškiai esami ir būsimieji politikai įsivaizduoja, kad tik paremdami nacionalistus jie gali gauti valdžią arba joje išsilaikyti.
Tada labai paprasta merkantiliniais sumetimais paploti per petį filosofui Alvydui Jokubaičiui už jo teiginį „mums reikalinga Alternatyva Lietuvai“. Plojama ir dešiniųjų ideologui publicistui Vladimirui Laučiui už jo gėrio suvokimą ir jo pristatymą kaip vienintelį teisingą. Vytautui Radžvilui neplojama, nes per daug akademiškas tūlo lietuvio skoniui. Ar plos naujai „krikščionių-demokratų“ partijai priklausys nuo lošimų ruletės: jeigu matys, kad laimi, statys ant jos. Politika kaip amoralus biznis Lietuvoje nėra naujiena. Todėl į valdžią ir patenka žmonės manantys, kad Lietuvos Konstitucija nėra kelrodė žvaigždė.
Kodėl Lietuvos politinės minties kontekste iš kažkur vis atsiranda dešinieji ideologai, o Lietuvos socialdemokratai tokių neturi, tikrai jokia mįslė. Laikas priminti LSDP, kad politika nėra vien tik skaičiai, ekonomika. LSDP turėtų ne tik stebėti vykstančius visuomenėje socialinius procesus, bet ir atsikratyti baimės reikšti savo nuomonę ne vien tik nepavojingose socialinės politikos srityse. LSDP neturėtų linkčioti G. Nausėdai kiekvieną kartą jam panaudojus partijai atpažįstamus socialdemokratinius ženklus.
Retorinis klausimas: kaip elgsis prezidentas vengiantis „kiršinti tautą“, kai „kairioji“ vyriausybė jau stojasi piestu prieš prezidento idėjas, o ūkininkai griežia dantimis? Gavę valdžią dešinieji niekada nesutiks su socialdemokratine gerovės valstybės idėja ir jos įgyvendinimo būdais.
Jeigu prezidentas manė, kad per karbauskininkus ir menamą jų koaliciją prastums kažkokias savo socialinio teisingumo idėjas (apie kurias jis sužinojo, vaizdžiai tariant, tik vakar), tai jis akivaizdžiai liko apmautas. Jo kalbos apie valdžios stabilumą ir tęstinumą nuėjo šuniui ant uodegos vos spėjus karbauskininkams pasirašyti koalicinę sutartį. Tačiau prezidentas, jeigu būtų matęs giliau, plačiau, toliau, būtų ėmęsis ryžtingų veiksmų perkirsti R. Karbauskio mazgą. Kai nesi vizionierius, tai ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio drąsai vietos neatsiranda vengiant „visuomenės supriešinimo“.
Šioje vietoje norisi paklausti prezidento G. Nausėdos: ar kviesdamas diskusijai į Kultūros forumą istorinei atminčiai įprasminti (gera idėja, tik be lukašenkiškų užmačių turėti vienintelį valstybinį istorinį naratyvą) jis sąmoningai pamiršo pakviesti ir žydų kilmės Lietuvos istorikus – ekspertus? Ar virš jų galvų bus diskutuojama apie skausmingą Lietuvos žydams istoriją? Nieko nebelieka, kaip šį tikriausiai nekaltą neapsižiūrėjimą nurašyti prezidento nenorui „kiršinti tautą“.
Ką gi, per savo nuosavą bambą nepersiversi. Po D. Grybauskaitės dešimtmečio norėjosi įkvėpti šviežio oro gurkšnį, bet teko paspringti naftalinu atsiduodančiu neokonservatizmu. Tiesą sakant, džiugu, kad Lietuvą paliko apie milijonas jos gyventojų. Džiugu, nes pirma – jie nacionalistams nekenčiamuose Vakaruose mokosi demokratinio valstybės ir biurokrato požiūrio į pilietį, kuris grindžiamas „aš – valstybė ir aš – biurokratas tarnauju tau“, o ne atvirkščiai.
Ir antra – daugelis išvažiavusiųjų sugrįš į Tėvynę su demokratinės valstybės piliečio patirtimi. Sugrįžusieji reikalaus vietinio politiko nelaikyti jo arba jos kvailiu. Netoleruos savo nuosavo šešėlio bijančio valdininko, kurio akyse spindi šauksmas „leiskite mane prie lovio!“.
Lietuvai nepaprastai trūksta pokario partizanų vadų kalibro politikų – vizionierių. Net ir gresiant žūčiai bet kurią akimirką, jie jautė atsakomybę būsimoms kartoms perduoti demokratinės, teisinės Lietuvos valstybės viziją, kurioje galioja bendraeuropietiški teisiniai standartai. Prieš juos šiandien kategoriškai nusiteikęs lietuviškasis nacionalizmas. Tas, kuriam, regis, pritaria visa aukščiausioji šiandienos valdžia, beveik visos iki vienos politinės partijos. Skubančios pateisinti savivalę meile Lietuvai. Ar taip rodoma pagarba teisinei valstybei? Nejuokinga.
