Nėra jokios abejonės, kad senjorų švietimas yra būtinas. Studijuodami senjorai ne tik prasmingai leidžia laiką, tačiau įgauna naujų žinių, kompetencijų, galimybę nuolat tobulėti, galiausiai, atitolina senatvę. Pastarasis faktas įrodytas gausybėje mokslinių tyrimų.
Suaugusiųjų švietimu neabejoja ne tik mokslininkai, tačiau ir šalies įstatymų leidėjai, specialiu įstatymu reglamentavę suaugusiųjų neformalųjį švietimą.
LR neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymas reglamentuoja neformalaus suaugusiųjų švietimo tikslą, principus, organizacines ir finansines prielaidas asmenims mokytis, tobulėti ir gerinti gyvenimo kokybę.
Vienas pagrindinių neformaliojo švietimo paslaugų tiekėjų šalyje, tenkinančių senjorų kompetencijų kėlimo ir užimtumo poreikius – Trečiojo amžiaus universitetai (TAU).
Dažniausiai Trečiojo amžiaus universitetai gyvena iš projektinės, savivaldybių finansuojamos veiklos, kuri įprastai būna ganėtinai skurdi ir per metus siekia vos kelis tūkstančius eurų.
Viso Lietuvoje veikia apie 50 Trečiojo amžiaus universitetų, kurie pagal išgales tenkina žingeidžių senjorų poreikį gauti naujų žinių ir mokytis bei dalyvauti įvairiuose bendruomeniniuose renginiuose.
Nors LR neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymas nustato ir galimus neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimo šaltinius, jie toli gražu neužtikrina pilnaverčio, nuolatinio ir nepertraukiamo ugdymo proceso.
Dažniausiai Trečiojo amžiaus universitetai gyvena iš projektinės, savivaldybių finansuojamos veiklos, kuri įprastai būna ganėtinai skurdi ir per metus siekia vos kelis tūkstančius eurų.
Įprastai žingeidūs senjorai renkasi savivaldybės ar jos institucijų suteiktose patalpose, dėstytojus renkasi ne pagal kompetenciją ar ugdymo programą, o pagal žmogaus norą ir galimybes atvykti pas senjorus bei pagal senjorams suteiktų patalpų grafiką nemokamai skaityti paskaitas.
Apskritai, ne tik dėstytojų parinkimas, tačiau ir papildomų priemonių įsigijimas, pažintinių kelionių organizavimas kelia problemų, neturint reikiamo kiekio lėšų.
Iš dalies ugdymo procesas dinamiškas, tačiau iš esmės jis chaotiškas ir neužtikrinantis mokymosi proceso tęstinumo.
Gerai, kai, planuojant naujus mokslo metus, pavyksta prisikviesti norimus dėstytojus ir įdomius pašnekovus, tačiau bet kada procesas gali strigti, dėstytojams atsisakius atvykti skaityti paskaitų ir perduoti žinias senjorams.
Apskritai, ne tik dėstytojų parinkimas, tačiau ir papildomų priemonių įsigijimas, pažintinių kelionių organizavimas kelia problemų, neturint reikiamo kiekio lėšų.
Dažnai toks suaugusiųjų švietimas labiau panašėja į bendraminčių susiėjimą išgerti arbatos ir pasikalbėti, nei primena ugdymo procesą.
Viena iš priežasčių, kodėl Trečiojo amžiaus universitetai nusprendė susiburti į Nacionalinę trečiojo amžiaus universitetų asociaciją, yra finansavimas. Tiek pati asociacija, tiek pavieniai jos nariai turės didesnes galimybes ne tik teikti paraiškas Europos Sąjungos finansavimui gauti, bet ir užsitikrinti reikiamą ir nepertraukiamą finansavimą TAU vykdomoms veikloms.
Akivaizdu, kad vien simbolinės valstybės pagalbos, suteikiant patalpas ar metodinės veiklos patarimus, neužtenka.
ES parama būtų didelė paspirtis rajonuose veikiantiems neformalaus suaugusiųjų švietimo paslaugą teikiantiems Trečiojo amžiaus universitetams, tačiau tokį finansavimą dar reikia gauti ir užsitikrinti, kad jis būtų nuolatinis.
Valstybė, akcentuodama būtinybę užtikrinti suaugusiųjų švietimą, turi labiau prisidėti prie to, kad vyresni nei 50 metų žmonės keltų savo kompetencijas, taip pat užtikrinti senjorų kultūrinius poreikius, mažinti socialinę atskirtį ar užtikrinti pagalbą vyresniems žmonėms, prisitaikant prie sparčiai kintančios aplinkos.
Akivaizdu, kad vien simbolinės valstybės pagalbos, suteikiant patalpas ar metodinės veiklos patarimus, neužtenka.
Nacionaliniu mastu turi būti pasirūpinta, kad Trečiojo amžiaus universitetai turėtų vieningas mokymosi programas, jiems būtų suteikiamos kokybiškos dėstytojų paslaugos, užtikrinamos reikiamos mokymosi priemonės ar galimybė senjorams išvykti į kultūrines, švietėjiškas ir pažintines keliones.
Galiausiai, į suaugusiųjų švietimo sistemą turi būti įtraukiama vis daugiau senjorų.
Tam reikiamas finansavimas privalo būti numatytas šalies biudžete ir paskirstomas Trečiojo amžiaus universitetams pagal jų studentų skaičių. Jis neturi būti mažesnis, nei paskaičiuota bazinė suma, užtikrinanti pilnaverčio senjorų ugdymo paslaugos suteikimą rajone.
Pagrindinis uždavinys Trečiojo amžiaus universitetų veiklos organizatoriams turėtų būti ne finansavimo paieškos, o tinkamo ir nenutrūkstamo studijų proceso organizavimas.
