Kad artėja rinkimai, galima suprasti iš sparčiai augančio vietos politikų aktyvumo. Praktiškai be išimties, visose šalies savivaldybėse matomos ir juntamos išrinktų politikų pastangos parodyti visuomenei, kad prieš keletą metų už juos atiduotas balsas nenuėjo perniek. Šalies savivaldybėse kuriama infrastruktūra, asfaltuojamos gatvės, klojamos miestų ir miestelių aikštės, gražinamos gyvenamosios teritorijos, sodinami medžiai.
Viskas tiesiog puiku, tačiau jei daugelis politikų šiuos darbus nuoširdžiai darytų ne tik likus metams iki rinkimų, o visą kadenciją, mūsų kraštas būtų kur kas gražesnis ir patogesnis gyventi.
Sunkiausia dalia savivaldoje vienareikšmiai tenka merams. Niekas neatsimins, kokios sudėties buvo vienos ar kitos rajono savivaldybės koalicija, tačiau puikiausiai prisimena merą, kuriam ir priskiriami visi nuopelnai dėl savivaldybės gražėjimo arba kritika dėl prasto tvarkymosi. Žinoma, didžiausi uždaviniai tenka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos merams, kur jų veiklą prižiūri ne tik kritiška opozicija, tačiau ir žiniasklaidos priemonės.
Vilniaus valdžia nuo seno garsėja įvairiais priešrinkiminiais viešųjų ryšių projekčiukais. Visi iki šiol puikiai pamena anksčiau miestiečiams „išdalintus“ oranžinius dviračius ar Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą, o dabartinė valdžia bando įsiminti kaip žalią miestą puoselėjantys politikai. Milijonus želdinių pasišovęs pasodinti Vilniaus meras net pritrūko vietos, kur juos sodinti, todėl net kritikuojamas specialistų, juos pradėjo sodinti viduryje vienos judriausių miesto gatvių.
Niekas neatsimins, kokios sudėties buvo vienos ar kitos rajono savivaldybės koalicija, tačiau puikiausiai prisimena merą, kuriam ir priskiriami visi nuopelnai dėl savivaldybės gražėjimo arba kritika dėl prasto tvarkymosi.
Kaip ir viskas gerai su tais medžiais, tačiau jei medžiai Vilniaus merui būtų rūpėję ne tik prieš rinkimus, tai mieste jau seniai, vietoje prieš keletą metų nukirstų medžių kelmų, augtų atsodinti medžiai.
Tas pats ir su gatvių tvarkymu. Nors mano kolegos ir draugai, gyvenantys Vilniuje, skundžiasi duobėtomis ir nelygiomis sostinės gatvėmis, miesto merui neatrodo gera idėja jas tiesiog sutvarkyti. Niekas per rinkimus neatsimins paprasto gatvių tvarkymo, todėl Vilniaus meras nuėjo labiau matomu keliu. Nuspręsta ne remontuoti seniai remonto nemačiusias ir intensyvaus eismo srauto gatves, o imtis gatvių siaurinimo. Apie nepravažiuojamus transporto žiedus Vilniuje jau sklando anekdotai, o miestiečiai, turintys automobilius, jaučiasi nepageidaujami mieste.
Kaune situacija kiek geresnė. Jei dalyje Europos miestų maksimalus automobilių greitis keliuose mažinamas iki trisdešimties kilometrų per valandą, tai Kaune jis net didinamas. Puiki viešųjų ryšių akcija, kurioje pagrindinis akcentas ne greitis, o miesto valdžios nuopelnai. Kaune kai kurios gatvės sutvarkytos taip, jog kelio kokybė leidžia važiuoti didesniu greičiu nei anksčiau.
Tačiau ir Kauno miesto valdžiai pritrūko laiko tinkamai pasirūpinti miestu. Jei laikinojoje sostinėje nuolatos būtų skiriamas pakankamas dėmesys gatvių, šaligatvių ir dviračių takų būklei, nereikėtų prieš rinkimus raudonuoti dėl vis dar prastos kai kurių gatvių būklės. Vienas iš tokių pavyzdžių – Savanorių prospektas. Pusė prospekto sutvarkyta, tačiau kitoje dalyje net velnias koją nusilaužtų, o tuo tarpu ten kasdien ištrupėjusiu šaligatviu vaikšto miestiečiai.
Dar vienas pavyzdys – Vilniaus gatvė Kaune. Remonto gatvė prašėsi jau seniai, tačiau laikas tam parinktas visiškai netinkamas. Dėl COVID–19 paskelbtų ribojimų Kauno verslininkai ir taip išgyveno ne pačius geriausius laikus, o pradėjus remonto darbus klientų sumažėjo dar labiau.
Jei laikinojoje sostinėje nuolatos būtų skiriamas pakankamas dėmesys gatvių, šaligatvių ir dviračių takų būklei, nereikėtų prieš rinkimus raudonuoti dėl vis dar prastos kai kurių gatvių būklės.
Kaip sakoma, dėl rinkimų galima ir pakentėti, tačiau ta kančia, dėl savivaldybės valdininkų nepadarytų namų darbų šiek tiek užsitęsė. Vilniaus gatvės remonto darbus stabdo nežinia kada užsibaigsiantis trinkelių ginčas su paveldosaugininkais. Nors rekonstrukcijos buvo galima imtis prieš tai atlikus visus derinimo darbus, tačiau tada jau buvo rizikuojama nespėti į priešrinkiminių darbų traukinį.
Nors kai kurios Kauno miesto gatvės išties sutvarkytos ir geros, tačiau yra nemažai daugiabučių namų kiemų, į kuriuos aš net su visureigiu nevažiuočiau. Jei gatvės visiems, tai kiemai – gyventojų rūpestis. Panašu, jog ir prie geriausių norų, ši problema dabartiniams Kauno valdantiesiems – neįkandama.
Puikiai suprantu, jog užtrunka planavimo procesai, viešųjų pirkimų procedūros netrumpos, kiti pasiruošimo ir derinimo darbai atima nemažai laiko, tačiau savivaldoje darbas po kadencijos nesibaigia ir iš naujo neprasideda kitos kadencijos politikams prisiekus. Veiklos ir darbų ciklas, vadovaujantis savivaldybės strateginiu planu, vyksta nuolatos, tik tas keistas noras didžiąją dalį darbų pasilikti kadencijos pabaigai – stebina.
Labai panašu, jog posakis „pailsėsime valdžioje“ turi pagrindo, todėl ateities rinkimuose kviečiu rinkti tuos, kurie nusiteikę dirbti visą kadenciją, o ne paskutinius metus prieš rinkimus.
