Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 221 tūkst. asmenų su negalia. 147,4 tūkst. asmenų yra darbingo amžiaus, 15,2 tūkst. vaikų ir 58, 6 tūkst. pensininkų. Neįgaliuosius saugo ir gina Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, Neįgaliųjų socialinės integracijos, Socialinių paslaugų įstatymas ir kiti teisės aktai.
Neįgaliųjų socialinės integracijos klausimus nagrinėja ir teikia pasiūlymus Vyriausybei, ministerijoms, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dėl neįgaliųjų socialinės integracijos politikos, jos įgyvendinimo, Neįgaliųjų reikalų taryba. Sistema rimta, tačiau itin lėta ir nelanksti, ypač sprendžiant ne tik eilę metų neišsprendžiamus, tačiau ir kylančius naujus iššūkius neįgaliems žmonėms Lietuvoje.
Bene rimčiausią iššūkį iki šiol neįgalieji patyrė per COVID–19 ligos pandemiją. Kasdienės pagalbos suteikimas ir apsauga nuo pandemijos tapo nemažu iššūkiu neįgaliesiems. Dėl to reikia padėkoti ne tik nuoširdžiai ir atsakingai dirbusiems socialiniams ir sveikatos priežiūros darbuotojams, bet ir šimtams savanorių, kurie padėjo žmonėms šiuo sunkiu metu.
Gyvenimo be savanorių neįsivaizduoja ir Ukrainoje gyvenantys neįgalūs žmonės. Negalėdami pasprukti nuo karo žiaurumo, okupantų agresijos ir kasdien aplink sproginėjančių raketų, neįgalūs asmenys liko savo namuose. Nuo nelaimės juos gelbėjo tik sėkmė, bet ir savo gyvybėmis rizikavę savanoriai, padėję neįgaliesiems pasiekti slėptuves ar tiesiog, kasdien, per apšaudymą, nešdavę jiems maisto.
Bene rimčiausią iššūkį iki šiol neįgalieji patyrė per COVID–19 ligos pandemiją.
Karas Ukrainoje apnuogino ne tik šioje šalyje gyvenančių neįgaliųjų žmonių problemas, bet ir yra aiškus signalas mums, kad matydami problemas, su kuriomis neįgalūs žmonės susiduria Ukrainoje, namų darbus padarytume ir mes.
Akivaizdu, kad Lietuvoje šiandien namų darbų turime daugiau nei galimybių juos atlikti. Pirmiausia, ne tik neįgalūs žmonės, bet apskritai daugiau nei pusė šalies gyventojų neturėtų saugaus prieglobsčio ekstremalių situacijų ar karo atveju. Nors daugelis visuomeninės paskirties pastatų paženklinti kaip kolektyvinės apsaugos statiniai, apsisaugoti nuo nelaimės juose būtų vangiai įmanoma, nes daugelyje jų net nėra elementarių rūsių.
Galiausiai, jei kalbame apie rimtas slėptuves, kurios apsaugotų žmonių gyvybes ne tik nuo intensyvaus bombardavimo, bet ir nuo branduolinės nelaimės ar atakos, tai jos realiai prieinamos tik valstybės vadovams ar saujelei kitų išrinktųjų.
Neįgalūs žmonės, net ir turėdami galimybę ekstremalios situacijos atveju pasislėpti slėptuvėse, to vieni padaryti negalėtų. Dar sovietmečiu projektuotos ir statytos slėptuvės neturi neįgaliesiems pritaikytų nusileidimų bei praėjimų, o ir naujų padaryti jose dėl laikančiųjų konstrukcijų projektavimo nepavyktų.
Nors daugelis visuomeninės paskirties pastatų paženklinti kaip kolektyvinės apsaugos statiniai, apsisaugoti nuo nelaimės juose būtų vangiai įmanoma, nes daugelyje jų net nėra elementarių rūsių.
Kad neįgalieji karo atveju, tiesiogine to žodžio prasme, nepavirstų patrankų mėsa, jau dabar turi būti sudaryti aiškūs neįgaliųjų žmonių evakuacijos planai bei statomos naujos ir neįgaliems žmonėms pritaikytos slėptuvės. Lietuvos žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė yra visiškai teisi, siekdama į šias problemas atkreipti Vyriausybės ir savivaldybių vadovų dėmesį.
Dėmesio reikia ir neįgalių žmonių pajamoms. Šiandien negalią turintis žmogus gali gauti šalpos neįgalumo pensiją arba socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Neįgaliems žmonėms gali būti paskiriamos ir mokamos slaugos ar priežiūros išlaidų kompensacijos, jie gali gauti paramą būstui pritaikyti, turi teisę į socialinio būsto nuomą, gali pasinaudoti kitomis lengvatomis ir kompensacijomis, tačiau akivaizdu, kad ne visais atvejais socialinės paramos pakanka.
Gautą pensiją žmonės išleidžia asistentams, įvairioms procedūroms, visuomeniniam transportui ir panašiai. Formuojasi ne tik galimybių, tačiau ir ekonominė atskirtis, ribojanti ir neužtikrinanti neįgalių žmonių visaverčio gyvenimo.
Be abejonės, siekdami sukurti visavertę ir tvarią visuomenę, privalome ne tik užtikrinti elementariausius neįgalių žmonių poreikius, tačiau ir siekti, kad finansinės priemonės ir ekonominės investicijos gerintų jų įtrauktį ir mobilumą.
Tik kalbėdami, tačiau nesiimdami realių žingsnių ir priemonių, visada neįgalius žmonės laikysime paraštėse, o tai, sutikite, neturi nieko bendro su įsivaizduojama darna ir gerovės valstybe.
Aurimas Rabačius yra Lietuvos socialdemokratų partijos Kauno miesto skyriaus tarybos narys
