Ydinga socialinės paramos sistema baigia užauginti jau trečią nuolatinių socialinių pašalpų gavėjų kartą. Apie tai su nerimu pavojaus varpais muša socialiniai darbuotojai, vaiko teisių specialistai, seniūnai, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Ypatingai regionuose, nutolusiuose nuo didžiųjų miestų.
Skurdas kaip infekcinė liga – eina iš kartos į kartą.
Jeigu močiutė buvo bedarbė, jos dukra taip pat, tuomet, kaip taisyklė, ir anūkės laukia panaši ateitis. Jeigu augantis vaikas nemato, kaip tėvai kas rytą keliasi, ruošiasi darbo dienai, tai labai menka tikimybė, kad vaikai, augantys tokioje šeimoje, elgsis kitaip. Paprastai tokios šeimos skursta, o skurdas kaip infekcinė liga – eina iš kartos į kartą. Ir nereikia naiviai tikėtis, kad auganti ekonominė gerovė automatiškai pasieks skurstančiųjų sluoksnius. Taip niekada nebuvo ir nebus.
Socialinė pašalpa darbingiems žmonėms turi būti laikina priemonė, bet ne gyvenimo norma. Būtų naivu tikėtis, kad į kiekvieną kaimą ateis investuotojas ir pasiūlys darbo vietas mūsų ilgalaikiams bedarbiams. Gyventojų mobilumo didinimas, pasiekiant darbo vietas, turi tapti vienu iš valstybės prioritetų.
Visiems gyventojams, norintiems ir galintiems dirbti, iš pačių atokiausių kaimų turi būti suteikta galimybė pasiekti darbo vietas, net jei jos yra kitoje savivaldybėje.
Visiems gyventojams, norintiems ir galintiems dirbti, iš pačių atokiausių kaimų turi būti suteikta galimybė pasiekti darbo vietas, net jei jos yra kitoje savivaldybėje. Tam būtinas valstybės, savivaldybių, verslo, Užimtumo tarnybos ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas. Yra ir gerosios praktikos mūsų savivaldybėse, kai kaimo vaikams su brandos atestatu sudaroma galimybė įsigyti ir vairuotojo teises, kas padidina jaunimo galimybes įsidarbinti.
Ydinga socialinės paramos sistema neskatina ilgalaikių bedarbių įsilieti į darbo rinką. Jeigu susumuotume visas socialines išmokas – vaiko pinigus, išmokas už vaikus, nemokamą vaikų maitinimą, bedarbio išmoką, kompensaciją už šildymą, paaiškės, kad iš tikrųjų neverta ieškotis darbo. Jokiu būdu nenoriu stigmatizuoti ilgalaikių bedarbių, tačiau žmonės moka skaičiuoti ir paaiškėja, kad dirbti už minimalų atlyginimą jiems paprasčiausiai ekonomiškai neapsimoka. Todėl bazinės universalios pajamos, ar laikinas buvusių socialinių išmokų išlaikymas, net ir gaunant darbo atlygį, būtų išeitis, sprendžiant šią skaudžią problemą.
Net ir visos minėtos priemonės nepaskatins visų ilgalaikių bedarbių imtis darbinės veiklos. Kokios gi reikia socialinės politikos, kuri perkistų šį Gordijaus mazgą. Jei jau negalima padėti tėvams – bent gelbėkime vaikus. Didžiausias viltis dedu į švietimą. Kiekvienam Lietuvos vaikui, o ypatingai tiems iš problematiškų šeimų, turi būti garantuotas valstybinis vaikų darželis ar popamokinis užimtumas ir sustiprinta mokymosi pagalba. Tai yra šansas vaikui įgyti kitokių socialinių įgūdžių, tai yra jo bilietas pažinti kitokį gyvenimą – be skurdo, be socialinės atskirties. Visuotinis, kokybiškas, nemokamas švietimas, pradedant nuo lopšio, baigiant išsilavinimu aukštos kvalifikacijos darbams – to reikia Lietuvai kovoje su skurdu, to reikia Lietuvai, norint išlikti konkurencingai, šiame greit besikeičiančiame pasaulyje.
Kardinalūs pokyčiai ir šioje apleistoje srityje yra įmanomi, tik reikia politinės valios ir ryžto, reformuojant esamą socialinę bei švietimo politiką.
