Tie, kurie garsiai rėkė, kad kuo mažiau valstybės yra valstybėje – tuo geriau, pasirodė neteisūs, susidūrus su koronakrize. Jie klaidingai suvokė valstybės paskirtį ir galimybes. Nesu šios Vyriausybės gerbėja, tačiau jos elgesys ir priemonės, tramdant virusą-žudiką, vertos pagyrimo. Išskyrus epizodus, aprūpinant medikus, socialinius darbuotojus ir kitus priešakinių linijų herojus apsaugos priemonėmis ir testais.
Šalyse, kur profsąjungos buvo stipresnės, pavyko išlaikyti beveik visą algą darbuotojams, pasitraukusiems į saviizoliaciją.
Pandemija parodė, kokia gali būti trapi mūsų visuomenė, ekonomika ir demokratija. Nuotolinis darbas daugeliui darbuotojų nėra galimybė. Apie tai byloja nedarbas, nuo karantino pradžios išaugęs iki 11,3 %, 17,7 tūkstančiai įmonių, esančių prastovose. Siekiant išvengti ekonomikos griūties, buvo laukiama valstybės paramos, tačiau ar ji savalaikė ir pakankama?
Pažvelkime, kaip pandemijos akivaizdoje elgėsi kitos ES narės. Europos Profesinių Sąjungų Konfederacija (ETUC) skelbia, kad septyniose ES šalyse darbuotojams, esantiems priverstinėse prastovose dėl karantino, kompensuojama nuo 100 % iki 80 % buvusios algos. Tai Austrija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Airija, Nyderlandai ir Slovakija.
Sakysite, kad tai ES turtingųjų klubas, tačiau tai taip pat tos šalys, kuriose yra stiprios profesinės sąjungos ir tai yra jų indėlis, saugant savo darbuotojus nuo nedarbo. Šalyse, kur profsąjungos buvo stipresnės, pavyko išlaikyti beveik visą algą darbuotojams, pasitraukusiems į saviizoliaciją.
Estija pasiryžusi kompensuoti 70 % darbuotojų algos iki 1000 eurų, darbdaviui prisidedant mažiausiai 150 eurų. Graikija darbuotojams, praradusiems darbą, automatiškai išmoka 800 eurų. Daugeliu atvejų valstybės arba sustabdo, arba kompensuoja socialinio draudimo arba draudimo nuo ligos išmokas.
Lietuvios Vyriausybė garantuoja minimamalią algą visiems darbuotojams, esantiems karantino prastovose, 90 % prisidedant valstybei ir 10 % prisidedant darbdaviams. Tai, sakyčiau, gana kuklus indėlis kitų valstybių kontekste.
Dar labiau nuskriausti kitų valstybių kontekste atrodo asmenys, užsiimantys individualia veikla, savarankiškai dirbantys, kuriems karantino galo dar ilgai nematyti. Lietuva jiems atseikėja 257 eurus. Kaimyninė Lenkija yra daug dosnesnė savo savarankiškai dirbantiems žmonėms – jiems išmoka siekia 455 eurus.
Šiuo metu 37 tūkst. savarankiškai dirbančių Lietuvos piliečių paprašė paramos. Manau, kad krizei užsitęsus, šią išmoką reiktų didinti, nes tie keli šimtai eurų netekusiems pajamų tikrai nepakankami pinigai. Žinoma, Lietuvoje iš bado nieks nemirs, tačiau skurdo lygis dar labiau išaugs ir dar labiau nutolsime nuo gerovės valstybės vizijos.
Svarbiausia šioje situacijoje – išsaugoti darbo vietas. Žmonės turi būti tikri, kad turės iš ko gyventi, o kai tik krizė pasibaigs, vėl galės grįžti į darbą. Tai yra pigesnis kelias padėti atsigauti ekonomikai, nei vėl pradėti „žiurkių” lenktynes dėl naujo užimtumo.
Dabar ne metas taupyti subsidijoms ir jos turi pasiekti dirbančiuosius nedelsiant. Valstybės, mokėdamos dosnesnes išmokas, taupo pinigus, nes paprastai yra pigiau mokėti subsidijas nei bedarbio pašalpas.
Bijau, kad taupydama subsidijoms, profesionalų Vyriausybė apsiskaičiavo ir, kaip sako lietuvių patarlė, – „skūpus moka du kartus“. Bedarbių armija didėja ne dienomis, o valandomis. Tai reiškia dar didesnį spaudimą ir taip sunkiai alsuojančiai mūsų socialinio draudimo sistemai, taip pat blogėjančią emocinę būklę visuomenėje.
Palaikau Lietuvos profesinių sąjungų reikalavimą pratęsti išmokų mokėjimo trukmę, nes kai kuriems verslams gresia ilgas atsigavimo laikotarpis, o ir Lietuva, būdama atvira ekonomika, priklausys nuo situacijos pokyčių pasaulyje.
