Sprendžiant iš to, su kokiomis problemomis vis dažniau susiduria šeimos, auginančios vaikus, panašu, jog šiais laikais atsirado nauja mada, pavadinimu „imituojam, bet nesidarbuojam“. Pasidarė įdomu, apie ką aš čia taip tiesmukiškai? O gi toli žiūrėti nereikia…
Yra tokia Kauno savivaldybės valdoma biudžetinė įstaiga – Kauno pedagoginė psichologinė tarnyba, dar kitaip vadinama PPT. Tai organizacija, kuri pagal savo „prigimtį“ turėtų padėti tėvams, kurie turi problemų su savo vaikų raida, kurie turi sunkumų mokantis, ar augina vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.
Dažniausiai į šią instituciją kreipiamasi, kad būtų įvertinamas vaiko elgesys, raida ir intelektas. PPT turi pateikti ugdymo įstaigoms rekomendacijas, kaip tinkamai pritaikyti kiekvienam vaikui mokymą, pavyzdžiui, kam sunku mokytis ir pasiekti geresnių mokymosi rezultatų, tiems sudaro lengvesnes mokymo programas.
Dažniausiai į šią instituciją kreipiamasi, kad būtų įvertinamas vaiko elgesys, raida ir intelektas.
Turint vaiko elgesio ar kalbos sutrikimų, dažniausiai nurodoma vaiko ugdymo įstaigai užtikrinti psichologo arba logopedo konsultacijas. Paskutiniu metu dažniausiai į šią instituciją kreipiasi tėvai, kurie augina hiperaktyvius, autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, sergančius disleksija ar su ribotais protiniais gebėjimais.
Deja, pastaruoju metu didelė dalis šeimų kreipiasi į mane su pagalbos šauksmu šia tema. Kur problema? Juk, atrodytų, ši institucija tikrai atlieka misionierišką ir be galo svarbų darbą mūsų visuomenei, tačiau problema ta, jog norint patekti į šią instituciją ir gauti pagalbą iš jos konsultantų, reikia laukti eilėje, kuri tęsiasi apie vienerius metus. Kosmosas! Juk jei tėvai kreipiasi į PPT, vadinasi ši problema aktuali yra dabar, o ne po metų ar po dviejų. Man čia labai panašu į situaciją, kai alkoholikui, nusprendusiam gydytis, pasakytų: „Pagerk dar metus ir tada jau ateik“.
Aišku, kaip susitarę visi kartoja, kad trūksta specialistų, nes nėra skiriama pakankamai lėšų. O specialistai mieliau išsiima licencijas ir dirba privačiai teikdami psichologo paslaugas. Vaikų su specialiais poreikiais ir tų, kuriems reikia šios institucijos pagalbos, kasmet vis daugėja. Todėl, mano nuomone, tiek nacionaliniu, tiek ir regioniniu savivaldybės lygmeniu valdžia privalo skirti pakankamai finansavimo tokio reikalingumo institucijai arba tuomet geriau iš viso atsisakyti tokių įstaigų ir nustoti imituoti pagalbą vaikams ir šeimoms.
Problema ta, jog norint patekti į šią instituciją ir gauti pagalbą iš jos konsultantų, reikia laukti eilėje, kuri tęsiasi apie vienerius metus.
Jei trūksta specialistų, tai arba jiems reikia skirti pakankamą finansavimą, arba pirkti paslaugą, bet jokiu būdu negalima šitaip tyčiotis iš besikreipiančiųjų pagalbos.
Taip pat svarbu nepamiršti, jog neretai tokia pagalba yra reikalinga ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, kurie kreipiasi išsigandę, pasimetę ir gal net nepagrįstai jausdami savo kaltę dėl to. Todėl siekiant kuo mažiau padaryti psichologinės žalos visiems šeimos nariams, kreipiantis į tokią įstaigą turi būti suteikta maksimali pagalba, o ne stumdoma ir sakoma, kad padėsim nebent po metų.
Neįtikėtina, jog tokia svarbi sritis mūsų šalyje yra stipriai užmiršta. Juk ir patiems tėvams pats kreipimasis pagalbos yra svarbus momentas, kuriam dar reikia pasiryžti, o kai pasikreipus šitaip stačia galva atsimušama į sieną, tai beviltiškumas apima dar daugiau, o tai be jokios abejonės gali privesti ir prie dar didesnių problemų.
Taigi, manau, jog laikas šiek tiek perskirstyti prioritetus. Gal šiek tiek mažiau lėšų išleiskim trinkelėms, bet daugiau skirkim dėmesio pagalbai žmonėms: šeimoms ir vaikams. Imituoti veiklos čia nereikia – turi būti arba teikiama čia ir dabar reikalinga pagalba, arba tokia įstaiga mums visai nereikalinga.
