Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina, kad iki 2025 metų mokytojo profesija bus prestižinė. Esą mokytojais bus savo srities žinovai, profesionalai, jie bus aprūpinti šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis ir gaus tinkamą atlygį už darbą. Be to, siekiama, kad mokytojais veržtųsi būti visi gabiausi moksleiviai.
Ką gi, tikslas sveikintinas ir gražus. Tik bėda ta, kad valdantieji ir vėl reformas daro, klausydamiesi ne pačių mokytojų, o visokių mokykloje niekada nedirbusių ekspertų ir patarėjų, kurie kalba apie ugdymo kokybę, už kurios, greičiausiai, tekyšo buhalterinio taupymo ir vadybinio optimizavimo klišės. Ir beveik niekas iš garsiai kartojančių apie būtinas permainas švietimo sistemoje, neklausia, o ką siūlo šį darbą dirbantis paprastas mokytojas. Ar kas nors iš „švietimiečių“ bandė vykdyti kažkokią, bent preliminarią pedagogų apklausą, ką jie norėtų keisti, kad žmonėms norėtųsi dirbti, kad jie būtų motyvuoti ir jaustųsi orūs. O gal visi senieji mokytojai, kaip dažnai nutinka mūsų „jaunystės kulto“ apsvaigintoje visuomenėje, jau nurašyti ir laukiama stebuklų iš naujosios kartos?
Štai, valdantieji ėmė ir nuo rugsėjo 1-osios įvedė etatinį mokytojų apmokėjimą. Pati mintis gera, bet, anot pedagogų, neišbaigta ir menkai aptarta. Matyt, todėl ja kažkodėl džiaugiasi tik mokyklų vadovai ir kiti mokykloje dešimtmečius nedirbę „švietimiečiai“. O ką apie stebuklingąjį etatinį apmokėjimą mano dirbantys mokytojai? Pasirodo, kad ir vėl nieko gero nesitiki.
Dalis mokytojų mano, kad etatiniu apmokėjimu ir vėl daromas reveransas mokyklų vadovams, tarp kurių yra ne tik dorų žmonių, bet ir tokių, kurie jaučiasi lyg kunigaikščiai savo tėvonijoje. Ir dirbti su jais nėra dovanėlė. Norėsi gauti daugiau pinigų – turėsi būti lojalus, paklusnus ir šlovinantis mokyklos administracijos galvą. Suprantama, jei prieštarausi, bandysi ginti savo nuomonę, na, pats žinai, anuometinė išmintis šiais laikais gaji kaip niekada. Kaip ten sako, „aš – viršininkas, o tu …“. Tad mokytojai pagrįstai baiminasi, kad už tą patį darbą vieni pedagogai gaus daugiau, kiti mažiau. O gal valdantieji nori pasakyti, kad tokia konformizmu grįsta nelygybė motyvuoja mokytojų bendruomenę stengtis labiau?
Taip, gerai, kad nebelieka „mokinio krepšelio“, bet ar „klasės krepšelis“ nėra nuo tos pačios laukinės obels pariedėjęs rūgštokas obuoliukas? Bet mokytojai jau seniai pastebėjo, kad „laisvosios rinkos“ ideologinių nuostatų diegimas, kai mokiniai tapo „klientais“, o mokytojai – „paslaugos tiekėjais“, smugdo ne tik mokytojo profesijos prestižą, bet ir mažina ugdymo kokybę. Paaiškėjo, kad mokyklose net rungtyniaujama, kas labiau įsiteiks jauniesiems vartotojams. O kur mokymąsis ir žinios, kur kritinio mąstymo lavinimas, sugebanti atsirinkti ir kurti visuomenė ir šviesi Lietuvos ateitis?
Kaip rašė viena mokytoja, laiko leidimo mokykloje ašimi tampa renginiai, kitaip tariant „pramogų“ organizavimas. Pasak jos, dažnai tokiems renginiams ruošiamasi pamokų metu, kartais renginiai vyksta ir per pamokas. Žiū, gal mokslo metai pailginti dėl to? „Kaip tai susiję su etatiniu apmokėjimu? Nes suvienodinant kontaktinių ir nekontaktinių valandų įkainius yra nuvertinama pamoka, kaip svarbiausia mokytojo veiklos sritis“, – teigia viena nepatenkinta mokytoja.
Kyla klausimas, tai gal etatinis darbo apmokėjimas kažkaip išspręs mokytojui kylančius „poperiškuosius“ iššūkius, padės pildant talmudus ataskaitų ir tvarkant dokumentaciją? Ne, pasirodo, nieko panašaus! To „džiaugsmo“, norite tikėkite, norite ne, bet, pasak mokytojų, bus dar daugiau. Kaip kitaip tą vadinti, jei ne padidinta „administracine našta“ mokytojams. O gal šią sparnuotą frazę Lietuvoje gali vartoti tik verslas? Bet jei jam ta našta mažinama, tai kodėl mokytojams ji didinama? Juk jie tik ir nori susikoncentruoti į tiesiogines savo pareigas, mokyti ir išmokyti mūsų vaikus.
O gal tas etatinis apmokėjimas spręs mokytojų asmeninių išlaidų problemą, kai savanoriškai privaloma mokymosi procesui naudoti asmenines pedagogo lėšas? Juk net darbo kodekse parašyta, kad darbdavys aprūpina darbuotoją darbo priemonėmis. Tik, matyt, ne mokykloje. Bet paklauskite pirmo sutikto mokytojo, kiek jis iš savo kišenės praėjusiais metais pirko popieriaus, knygų, pratybų sąsiuvinių ir t. t., ir t. t. Dar paklauskite, kiek pinigų davė vaikui, kurio tėvai neišgalėjo išleisti į ekskursiją ar nupirkti pratybų sąsiuvinio.
Bet, prisiminkite, kaip ten jie iš ministerijos ir rajono švietimo skyrių sako, visos reformos Jūsų labui. Ir jei kartais atlyginimai taip, kaip, pavyzdžiui, buvo žadėta medikams, imtų ir nepadidėtų, žinokite, Jūsų visada laukia senas geras, lietuviškas „didelis AČIŪ“. Be to, nepamirškite, kad „kantrybė – dorybė“, „tyla – gera byla“, o už visa tai – karmos taškai. Ir dar. Jei dar dirbsite iki kitų rinkimų, gal ir garbės raštas iš kokio politiko rankų.
Matote, šaunuoliai, galite! Juk Jūs Lietuvos būsimų kosmodromų kūlgrindos ir lietuviško dirbtinio intelekto galingi ir patikimi motorai, kantrūs dyzeliai. Ir šiaip, kartais atrodo, kad Jūs šioje šalyje labiau esate kažkokie antžmogiai. Jūs politikimas, kaip senas, geras Das Auto. Šiek tiek įpili, paspaudi ir važiuoji toliau iki kitų rinkimų.
Vis tik, kalbant be ironijos, džiugu, kad vis garsiau skamba švietimiečių profesinių sąjungų balsas, kad susibūrė „mokytojų sąjūdis“. Keiskimės ir keiskime Lietuvą kartu, kad mokytojo ar bet kuri kita profesija taptų gerbiama, o Lietuvos žmonės – laimingi ir orūs.
