Jei paklaustume vyresnių žmonių nuomonės apie sovietmečiu veikusius savaitinius vaikų darželius, juos, turbūt, pirmiausia nupurtytų šiurpas, nes tuo metu apie tokias įstaigas sklandė įvairiausi gandai ir pasakojimai. Tuo tarpu dabar, kai jau gyvename visiškai kitokiame, technologijų kupiname pasaulyje, ši mintis pamažu mums tampa įprastesnė – štai Alytuje jau yra svarstoma ir galimybė sudaryti vaikų darželių grupes, kurios veiktų ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais.
Ar tai gera idėja? Į šį klausimą, ko gero, sulauktume pačių įvairiausių atsakymų. Tačiau pažvelkime į situaciją racionaliai. Suprantama, kad kai kuriems tėvams iš tiesų gali būti sudėtinga pasirūpinti savo vaikais, jei jų darbo grafikas reikalauja dirbti ir savaitgaliais (pavyzdžiui, medikai, policininkai, prekybos centruose dirbantys žmonės ir ypač tie, kurių darbo specifika susijusi su transportu – traukinių, autobusų palydovai, lėktuvų pilotai, stiuardai). Nevalia apsiriboti savo socialinio burbulo pavyzdžiais, kai visi draugai ir kolegos turi šalia gyvenančius ir dar jaunatviškus senelius arba gali skirti lėšų auklės samdymui. Jei paieškotume pavyzdžių plačiau, pamatytume daug šeimų, kuriose tokių galimybių nėra. Būtent todėl aš tikrai pritarčiau savaitgalinių darželių idėjai ir Alytuje, ir visoje Lietuvoje. Ypač kai mūsų šalyje vis dar galima rasti vaikų darželių, kuriuose yra ir visą parą veikiančių grupių! Tai reiškia, jog tokiose grupėse vaikai praleidžia laiką ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis.
Nustačius tokią tvarką vaikas bent dvi dienas per savaitę leistų laiką su savo tėvais ir nebūtų paliktas nuolatinėje auklėtojų priežiūroje.
BET! Tokiu atveju turėtų būti sudarytos tam tikros sąlygos. Negalima leisti tėvams vesti vaikus į darželį visas septynias dienas per savaitę. Jei vaikas lanko darželį savaitgalį, tuomet šiokiadieniais, kai tėvai nedirba, jis turėtų likti namuose. Nustačius tokią tvarką vaikas bent dvi dienas per savaitę leistų laiką su savo tėvais ir nebūtų paliktas nuolatinėje auklėtojų priežiūroje. Juk šiais technologijų bei greito gyvenimo tempo laikais ir taip per mažai dėmesio skiriame savo atžaloms. O kur dar ankstyvoje vaikystėje taip reikalingas ryšys su šeima ir visa psichologinė-emocinė vaikų savijauta.
Galų gale, tiek privatus, tiek viešasis sektoriai pamažu jau tampa draugiški dirbantiems tėvams. Turime daugybę paskatų ir nuolaidų tokioms šeimoms. Tikrai ne viena darbovietė leidžia vaikus atsivesti į darbą (kai kur galima ateiti ir su šunimi), o ir pagal valstybės nuostatą darbuotojai turi teisę į mamadienius bei tėvadienius jiems patogiu metu. Todėl tikrai skatinčiau ir toliau keisti visuomenės bei darbdavių požiūrį į dirbančius tėvelius, ypač jei tai daugiavaikės šeimos. Siekdami šio tikslo galime skatinti vaikų dienos užimtumo centrų atsiradimą įmonių viduje arba galimybę už darbą savaitgaliais sukaupti daugiau apmokamų atostogų dienų. Tereikia tik šiek tiek fantazijos ir savaitgaliais dirbančių tėvelių kasdienybę tikrai galime pakeisti į gerąją pusę.
Be to, prie šios situacijos stipriai prisideda ir visą pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija, todėl būtina suprasti tuos tėvus, kurie bet kokia kaina stengiasi išsaugoti savo turimus darbus. Juk būtų dar blogiau jei tėvai, nerasdami darbų, kurie būtų suderinami su vaikų priežiūra, nuspręstų darbo ieškoti užsienyje. Taip jau yra užaugusi ne viena vaikų karta, kurie svarbiausius savo šeimos narius matydavo vos keletą kartų per metus, jiems grįžus atostogų į Lietuvą.
Tikrai pritariu, jog kiekviena savivaldybė turėtų atlikti tėvų apklausą, išsiaiškinti tokių darželių poreikį ir labai rimtai apsvarstyti šią galimybę, su tam tikromis sąlygomis ar išimtimis. Nes juk mūsų tikslas turi būti padėti šeimoms, o ne įstaigas, panašias į sovietmečiu veikusius savaitinius darželius.
