Ko gero nėra kitos tokios srities Lietuvoje, kurią sektų toks juodas nesibaigiančių reformų ir nuolatinių problemų šešėlis, kaip švietimas. Ir nors plačioji visuomenė iš žiniasklaidos sužino apie kai kuriuos negaluojančio švietimo simptomus – vis iškylančius darbo sąlygomis nepatenkintų mokytojų streikus ar skandalingai didelį skaičių brandos egzaminų neišlaikiusių moksleivių, – tačiau tai tėra tik ledkalnio viršūnė, slepianti po savimi niekaip neišsprendžiamų sisteminių bėdų sankaupą.
Blogiausia yra tai, kad sistema, kuri turėtų naujajai kartai tiesti kelius į ateitį, pati yra užstrigusi praeityje. Mūsų šalies mokyklose vis dar ruošiami klusnūs industrinės visuomenės sraigteliai, nors gyvenimas rodo, kad valstybės progresui ir klestėjimui būtina sąlyga – laisvas, kūrybiškai mąstantis, nebijantis imtis iniciatyvos, savo potencialą atskleidęs ir tikslo siekiantis pilietis.
Moksleiviai sutiks: švietimo įstaigoje jie nesustodami kala žinias, grįžus iš mokyklos, jų laukia kalimo pratęsimas namų darbų pavidalu (taip susidaro krūviai, kurie dažnu atveju būna net didesni nei samdomą darbą dirbančio suaugusiojo), stresą kelia reguliarūs atsiskaitymai bei testai ir, be abejo, bausmė už nesėkmę – blogas pažymys. Tokioje aplinkoje dažniau susiformuoja įsitempęs ir savo jėgomis nepasitikintis žmogus, nei drąsus novatorius. Mokyklą baigęs abiturientas turi mokslo žinių, bet stokoja kritinio mąstymo ir gyvenimui reikalingų finansinių, verslumo, pilietiškumo ir kitų įgūdžių. Taip dabartyje užprogramuojamos problemos ateičiai. Už švietimą atsakingų politikų ir valdininkų vykdomos reformos nieko iš esmės nekeičia (be to, kad tik erzina bendruomenę), nes jos apsiriboja buhalterinėmis pertvarkomis (moksleivio krepšelis) ar organizaciniais pasistumdymais (mokyklų uždarinėjimas ir įstaigų stambinimas).
Tai kelias į niekur. Jeigu norime, kad Lietuva sėkmingai konkuruotų su išsivysčiusiomis valstybėmis, požiūrį į švietimą privalome pakeisti iš pagrindų. Taip pat negalime ilgiau laukti ir tikėtis, kad valdžioje atsiras kažkas, kas sugebės vienu mostu pertvarkyti sustabarėjusį mechanizmą. Pradėti veikti galima (ir reikia!) nuo mažų žingsnių, nuo tokių, kurie pagal jėgas net savivaldybių politikams.
Ką aš siūlau? Konkretus sprendimas, kuris prisidės prie gyvenimiškų įgūdžių lavinimo ir platesnio akiračio ugdymo – naujų būrelių ir užimtumo centrų steigimas, jau esančių veiklos plėtra. Savivaldybės turi galimybes skirti finansavimą tokiems būreliams, gali rasti būdų pritraukti į juos įvairių sričių specialistus, lektorius, vadovus. Neformaliojo ugdymo įstaigos yra lankstesnės, gali greičiau reaguoti į besikeičiančias gyvenimo realijas, laisviau pasirenka dėstymo formą, skiria daugiau dėmesio praktinių įgūdžių formavimui. Būreliai ir užimtumo centrai lengviau prisitaiko prie vietos bendruomenės poreikių ir suteikia vaikams galimybę dalyvauti įvairiose veiklose, plečiančiose jų akademinius, kultūrinius bei socialinius horizontus.
Būtent todėl šioje srityje reikia kur kas aktyvesnio vietos politikų ir administracijų įsitraukimo.
Esu verslininkas, todėl matau dar vieną nišą, kur glaudesnė savivaldybių, verslo ir švietimo įstaigų sąveika supažindintų moksleivius su praktiškąja gyvenimo puse – tai bendradarbiavimas su vietos verslais ir įmonėmis. Aktyvus verslo dalyvavimas (jei tai galėtų inicijuoti ir skatinti savivaldybės) neformaliajame švietime padėtų vaikams ne tik ateityje apsispręsti dėl savo profesinės orientacijos, bet ir išmokytų realybėje veikiančių darbo paieškos, verslo kūrimo modelių, supažindintų su naujomis technologijomis, rinkos ypatumais. Visa tai geriau paruoštų moksleivius gyvenimui, kad po abitūros egzaminų jie nesijaustų it patekę į kitą planetą.
Visi vaikai turi didžiulį potencialą, todėl turime padaryti viską, kad jo neužgniaužtume, o priešingai – išlaisvintume ir padėtume jauniems žmonėms siekti svajonių. Ir tada jie – veržlūs ir kūrybingi – sukurs laimingą valstybę, apie kurią visi svajojame.
