Vokietija tapo įelektrintu žodžiu – ginčai dėl vokiečių elgesio vyksta nuo socialinių tinklų iki žiniasklaidos, parlamento, draugų susibūrimų. Taigi, atmetus emocijas, keli faktai.
1) Karinis aspektas
Ketvirtą karo dieną Vokietijos kancleris paskelbė apie papildomą 100 milijardų eurų paketą sustiprinti gynybai, ne tik atkurti Bundesvero pajėgumus, bet ir sustiprinti sąjungininkus, įskaitant mums kritiškai aktualią oro gynybą.
Vokietija Lietuvoje dislokuos brigadą, VOS TIK turėsime kur ją pastatyti (nepadarytų namų darbų kamuolys gėdingai mūsų pusėje), ir JAU priskyrė Lietuvai I divizijos 41 sunkiąją tankų brigadą (tokios ir norėjome).
Vokietijos socialdemokratų lyderis metiniame pranešime pareiškė, kad pokalbiai su Lietuvos socialdemokratais iš esmės pakeitė jo požiūrį į gynybą ir įsipareigojo imtis visų priemonių atkurti Bundeswero galią bei pakeisti visuomenės požiūrį į kariuomenę – užtikrinti, kad ji vėl būtų gerbiama ir vertinama, nes prieš tai Merkel valdymo 16 metų Bundesweras buvo naikinamas.
2) Energetinis aspektas
Po mėnesio nuo karo pradžios Vokietija apsisprendė statyti net 4 SGD (LNG) terminalus ir iki 2023 metų nutraukti priklausomybę nuo rusiškų dujų
Nuo liepos 1 sumažinta 50 proc., iki metų galo planuojama 100 proc. atsisakyti rusiškos naftos.
Svarstant energetinių sankcijų paketą, skirtingai negu vengrai, slovakai ir čekai, Vokietija NEPRAŠĖ išimčių, nors jai tai smogs kone smarkiausiai.
3) Politinis aspektas
Nuo pradinio kategoriško nusiteikimo netiekti Ukrainai ginklų, Vokietija perėjo į TOP dešimtuką ginklų tiekėjų Ukrainai – nuo sunkiosios ginkluotės iki minosvaidžių, dešimčių milijonų vienetų įvairaus kalibro amunicijos, karių apmokymo ir t.t.
Vokietija PALAIKĖ Ukrainos ES kandidatės statuso suteikimą, nors kancleris buvo laikomas pagrindine kliūtimi.
Vokietijos politikai atvirai ne kartą PRIPAŽINO klaidas bendraujant su Rusija, nuo prezidento iki kanclerio, ministrų ir parlamentarų. Mums yra ko pasimokyti, nes savo klaidų nemėgstame pripažinti.
Taigi, kodėl tiek pykčio ir priešiškumo Vokietijai?
1) Vokietijos prabudimas ir 70–metį trukęs pataikavimo rusams nutraukimas yra šokas ruzzijai. Tokio energetinio (ir kitaip naudingo) kliento praradimas rusams bus vienas didžiausių smūgių, netgi nepaisant (šiuo metu veikiančios) alternatyvos su Kinija ir Indija. Tad ruzzų troliai YPAČ aktyviai palaiko „stūmimo“ ant vokiečių naratyvą, kad apsunkintų ir taip daug iššūkių keliančius pokyčius, vykdomus dabartinės Vyriausybės (beje, Rusijos ambasada Berlyne yra pati didžiausia RU ambasada pasaulyje, tad tai daug pasako, kiek ruzzai įsikabinę vokiečių ir kaip jiems mėgina trukdyti);
2) mums ir ukrainiečiams vis dar ilgai bus sunku atleisti vokiečių aklumą ir jų pataikavimą mus naikinusiam režimui, todėl praeities nuoskaudos nuspalvina ir dabarties vaizdą;
3) pokyčiai tokioje didžiulėje sistemoje vis dar vyksta, todėl stabtelėjimų, klaidų ir atskirų nesusikalbėjimų neišvengta, ir tai krenta į minėtų dviejų priežasčių paruoštą dirvą.
Todėl mūsų valioje ar mes norime didžiausią pokytį – nuo visiškos gėdos iki vienos stipriausių saugumo atramų – sugebėjusią padaryti sąjungininkę suprasti ir dirbti kartu link bendro siekinio, ar norime isterikuoti ir elgtis infantiliai arogantiškai. Tokių pavyzdžių turim, gal jau užteks.
Beje, dar iki vasario 24 Vokietija buvo didžiausia Ukrainos donorė iš visų pasaulio šalių – DIDŽIAUSIA.
Kodėl apie tai kalbu? Nes remiuosi ne gandais ir net ne žiniasklaida, o pirminiais šaltiniais. Nes per keturis mėnesius sukūriau Lietuvos socdemų bendradarbiavimą su Vokietijos socdemais tokį, kurio iki šiol niekada nebuvo, praktiškai gyvenau Berlyne, o jie – Vilniuje, ir asmeniškai bendravau tiek su SPD vadovybe, tiek su ministrais, tiek su Bundestago nariais, tiek su kanclerio patarėjais.
Todėl matau komplikuotą ir sunkų pokyčio procesą, suprantu kylančias problemas, toliau dirbsiu siekiant komandinio darbo gynybos srityje ir pirmiausiai vertinsiu apčiuopiamus faktus.
