Praėjusį ketvirtadienį Seime pagalbą smurto aukoms teikiančios moterys grubiuoju būdu sužinojo ką reiškia terminas policinė valstybė, patyrė savo kailiu kaip smagūs policininkiški ministro pirmininko juokeliai evoliucionavo iki smūgio šlapiu skuduru per veidą žmonėms, atėjusiems ginti nuo smurto bėgančių moterų su vaikais.
Prašymai, registruotos biudžeto pataisos, spaudos konferencijos – niekas nedavė rezultato, biudžeto projektas akyse auga ir pučiasi, rasti papildomi 55 milijonai eurų Ūkio ministerijai, jėgos struktūroms, įskaitant ir Šiaulių prokuratūros remontus. Niekas nesako, kad prokurorai turi dirbti nušiurusiame pastate, bet valdžia moterims, nukentėjusioms nuo smurto tarsi pasakė: moterytės, jūsų eilė dar neatėjo. Ir aukščiausios valdžios atstovas, buvęs jėgos struktūrų vadovas, vyras iš peties, užsipuola šalia moterų stovėjusį socialdemokratų partijos lyderį Gintautą Palucką – it policijos pareigūnas barantis viešosios tvarkos pažeidėją išvadina Vilniaus vicemerą valstybės tarnautoju ir pareikalauja atsiskaityti kodėl šis ne savo darbo vietoje.
Originalu. Man rodos, originaliausias ministro pirmininko akibrokštas iki šiol – #svetimagėda, kai „vienas iš trijų“ nežino, kad Vilniaus miesto mero pavaduotojo pareigas einantis asmuo nėra karjeros valstybės tarnautojas – remiantis įstatymais jis yra valstybės politikas.
Primename gerbiamam premjerui, jog valstybės politikai – merai, vicemerai, Seimo nariai, ministrai, prezidentas – savo pareigas atlieka neribotai, ir G. Paluckas, kuruojantis būtent socialinius klausimus, turi lygiai tokią pat teisę būti Seime, kaip ir Vyriausybės vadovas, nė vienas nėra pririštas prie savo kėdės ar įkalintas kabinete.
Tik kur kas liūdniau už tokį smulkų kerštingą policinio stiliaus puolimą buvo reakcija į moteris. Reakcija, kurios nebuvo. Mūsų balsų ministras pirmininkas net nesiruošė išgirsti, atsuko plačią nugarą ir bendravo su žurnalistais. Tai tarsi teiginys: moterys, negi pamiršot, kad jūsų vieta – tyliai pastovėti už nugaros ir palaukti, kol rimti vyrai kalba.
Atrodo, kad nebuvo Kęstučio Pūko ir Povilo Urbšio, nebuvo Panevėžio Dramos teatro vadovo, nebuvo Šarūno Barto, nebuvo akcijos #metoo ir nebuvo Juodojo Pirmadienio. Matyt užtenka tiesiog – nefinansuojamo – Baltojo Kaspino festivalio, susirinkite į savo kultūrinius renginukus, pasibendraukite, o valstybė štai dosniai vietoje 10 eurų skirs net 12 eurų metams padėti vienai smurto aukai. Nes 4 milijonai tai jau tikrai stipriai „užlenkta“. Kur gi išleisi 60 eurų per metus vienai smurto aukai? Iš tiesų tai būtų minimali būtina suma.
Pasirodo su skaičiais irgi sunku susitvarkyti šiai valstybei. Lietuvoje kas trečia moteris patiria smurtą, per savo gyvenimą kas trečia mergaitė ar moteris yra bent vieną kartą patyrusi seksualinį priekabiavimą ar seksualinę prievartą. Kas penktas vaikas Lietuvoje tampa smurto, įskaitant seksualinį smurtą, auka. Praėjusiais metais 66 547 asmenys kreipėsi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje. Absoliuti dauguma nukentėjusiųjų buvo mamos su vaikais. Viena psichologo konsultacija rinkos kainomis yra 30 eurų (o jų reikia bent 10), vieno ieškinio parengimas – nuo 500 eurų.
Tad norint apskaičiuoti, koks finansavimas būtinas Specializuotos pagalbos centrams, kurie rūpinasi vis didesniu skaičiumi smurto aukų, nereikia atlikti įmantraus modeliavimo: reikia paimti būtinų paslaugų įkainių vidurkius ir prieiti prie išvados, kad absoliutus minimumas vienam žmogui yra nuo 60 eurų, ir tik tuo atveju, jei nevyriausybinė organizacija turi etatinius psichologinę bei teisinę pagalbą teikiančius darbuotojus. Šiaip įkainis turėtų būti 100 eurų, kuris padengtų reikiamas kokybiškas paslaugas.
Tai štai toks „užlenkimas“, tai štai toks mūsų akibrokštas premjerui, tai štai taip mes paprašėme pinigų ne rimtų vyrų solidiems dalykams, ne ūkio projektams, ne sporto kompleksams, ne kalėjimų departamentui ir netgi ne LEZ infrastruktūrai.
O šitos Vyriausybės prioritetų sąraše buvo kova su smurtu, pagalba smurto aukoms. Pati prisidėjau, kad jie ten atsirastų. Bet kam reikalinga Vyriausybės programa, kam reikalingi prioritetai, jei realus biudžeto formavimas sustato taškus ant „i“ ir moteris į vietas.
Gerai, man tai nieko, aš per pirmuosius savo darbo parlamente metus išmokau, kad tiesa, faktai, realūs gyvi žmonės nedaugeliui politikų svarbūs, kad kur kas svarbiau susitarimai, procedūros, pasiskirstymas į smėlio dėžes „valdantieji“ ir „opozicija“, asmeninės antipatijos ar kuruojamų temų solidumas, madingumas. Gerai, aš pripratau, kad už atkaklumą kovojant už pažeidžiamus, silpnus, nematomus – gauni sočiai smūgių ir pažeminimo.
Argi pavyzdžiui įdomi vaiko teisių reforma ar globos sistemos reforma, kurias per tokias kančias pavyko išjudinti? Argi įdomu tai, kas realiai prisidės prie saugios visuomenės atsiradimo, bet bus imlus laikui ir kantrybei procesas? Urėdijų ir alkoholio fone čia tiesiog nematoma reforma, nes smurtas Lietuvoje vis tiek išlieka proginis reiškinys – jau daugiau nei dešimtmetį duodu komentarus po dar ir dar vieno žiauraus moters ar vaiko nužudymo, po dar vieno nusikalstamo biurokratiškumo atvejo, po dar vieno abejingumo atvejo, kainavusio gyvybę ar sulaužytą gyvenimą.
Biudžetai svarstomi vėl ir vėl, o Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimas lieka biudžeto paraštėse vėl ir vėl. Gal tik šįkart grubiai į kalbančias moteris atsukta buvusio policijos vadovo, buvusio vidaus reikalų ministro, naujausio ministro pirmininko nugara buvo tas pažeminimas, kuris sudaužė trapią tylos laužytojų atneštą viltį.
Tai gal tik paklausiu – neturėdama daug vilties, bet vis tiek, nes negaliu nepaklausti, nes esu ta, kuri nepasiduoda, ta, kuri kovodama už moteris ir vaikus eina iki galo, kas bebūtų. Ar jos, tos moterys, ant kurių pečių laikosi pagalba dešimtims tūkstančių nuo smurto bėgančių mamų su vaikais, ar jos pasmerktos amžinai būti nematomos? Ar nepriklausomai nuo to, kokia valdžia laiko vadžias rankose, kokį biudžetą turime – deficitinį ar perteklinį – vis tiek taip ir nesulauksime, kada moterims nereikės su savo smulkiais gyvybės ir mirties klausimais pastovėti už plačių premjerų nugarų..?
