Neteisėtos migracijos valdymas šiuo metu yra it nesibaigiančių gaisrų gesinimas – desperatiškas ir mažai efektyvus mėginimas įtikinti save ir pasaulį, kad konvencijos ir įstatymai vis dar tinka apsaugoti mūsų piliečius, žmones, bėgančius nuo mirties ir ieškančius geresnio gyvenimo. Vienintelė laiminti pusė šiuo metu yra žmonių kontrabandininkai ir jų daugiamilijardinis verslas.
Visi kiti tik nukenčia.
Pirmiausia nukenčia į spąstus pakliuvę neteisėti ekonominiai migrantai. Nuo 2014 metų kone 20 tūkst. migrantų nuskendo Viduržemio jūroje, kone milijonas prieglobsčio prašymų buvo atmesta, daugybė žmonių tapo smurto ir prekybos žmonėmis aukomis. Pakliuvę ant žmonių kontrabandininkų kabliuko, jie parduoda savo namus, atiduoda savo santaupas, o neteisėtai kirtę sieną – tampa pažeidėjais, kurie neatitinka Pabėgėlių konvencijos kriterijų ir iš esmės tampa benamiais, nebeturinčiais kur grįžti.
Nukenčia ir per siūles braškančias neteisėtų migrantų stovyklas mėginančios suvaldyti tranzito ir tikslo šalys, jų mokesčių mokėtojai, kurių pinigus suvalgo šis mažai efektyvus procesas. Trūksta švietimo, mažinančio įtampas visuomenėse, o Europos visuomenės nenori migrantų, nes dėl integracijos spragų bei klaidų turime ištisus židinius į paraštes išstumtų žmonių, kuriančių savas taisykles, nes kitaip jie nemoka. Populiarėja radikalios dešinės partijos, kurių lyderiai, kaip buvęs Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis, teigia, kad „Italiją reikia valyti kiemas po kiemo“.
Tačiau labiausiai nukenčia pagalbos nesulaukiantys tikrieji pabėgėliai, nes susidaro butelio kaklelio efektas: didžiulis srautas neteisėtų ekonominių migrantų perkrauna institucijas, imituodami prieglobsčio prašytojus. Mūsų institucijos pajėgios susitvarkyti su baigtiniu skaičiumi tapatybės patikros procesų, tuo tarpu nuo karo ir diktatorių bėgantys žmonės, rizikuojantys gyvybe ar politiniu įkalinimu, nesulaukia savo eilės ar pasitinkami nuo neteisėtų migrantų srautų pervargusios visuomenės priešiškumo.
Trūksta švietimo, mažinančio įtampas visuomenėse, o Europos visuomenės nenori migrantų, nes dėl integracijos spragų bei klaidų turime ištisus židinius į paraštes išstumtų žmonių, kuriančių savas taisykles, nes kitaip jie nemoka.
Susidaro įspūdis, kad susikoncentravę į degančias problemas, mes nematome platesnio vaizdo – kaip sėkmingai auga žmonių kontrabandos „verslas“, kaip migracijos panaudojimas hibridinėse atakose tampa naująja realybe, kaip dėl klimato krizės per artimiausią dešimtmetį link mūsų paplūs dešimtys milijonų žmonių.
Negebėdami išanalizuoti vykstančių procesų priežasčių ir pasekmių, prognozuoti bent artimiausios ateities, nesimokydami iš klaidų ir nepertvarkydami nebeveiksmingos teisės aktų ir procedūrų sistemos, einame link paradoksalios situacijos, kai dabartinis migracijos valdymo modelis tampa gilėjančios problemos varomąja jėga.
Nors Lietuvoje jau 4 mėnesius vyksta migracijos krizė, bet rimtos – ir viešos – diskusijos apie vykstančius procesus, jų gilumines priežastis, ilgalaikes pasekmes ir realius sprendimus nevyksta. Vietoje to, vis gilėja takoskyra tarp kategoriškai reikalaujančių atvirų sienų politikos ir taip pat kategoriškai siūlančių šaudyti į kiekvieną, artėjantį prie mūsų sienų.
Taigi, kenčia pabėgėliai, kenčia ekonominiai migrantai, kenčia tranzito ir tikslo šalys, kenčia net mūsų gebėjimas strategiškai mąstyti.
Laimi tik milijardus besikraunantys žmonių kontrabandininkai.
Danų požiūris
Rugpjūčio viduryje turėjau galimybę neformaliai susitikti su danų migracijos ir integracijos ministru Mattias Tesfaye. Du socialdemokratai, per ilgą ir sunkų pokalbį aptarėme Europos migracijos reguliavimo neadekvatumą dabartinei situacijai ir tai, kad kažkam teks prisiimti atsakomybę bei naštą iš esmės pertvarkyti sistemą.
Vietoje to, vis gilėja takoskyra tarp kategoriškai reikalaujančių atvirų sienų politikos ir taip pat kategoriškai siūlančių šaudyti į kiekvieną, artėjantį prie mūsų sienų.
Danai birželį priėmė įstatymus, kurie leistų neteisėtus migrantus apgyvendinti trečiosiose šalyse ir nagrinėti jų prašymus jiems nebūnant Danijos teritorijoje, nebent tai būtų asmenys, dėl kurių pabėgėlio statuso nekyla abejonių. Atsisakant grįžti į savo kilmės šalį – toks asmuo gyventų trečiosiose šalyse ir būtų sudaromos sąlygos jam likti ten visam laikui. Šiuo metu svarstomi variantai dėl tinkamų tokiam bendradarbiavimui šalių už Europos ribų, taip pat diskutuojama dėl kritikos, išsakytos JT Pabėgėlių komisaro ir EK bei žmogaus teisių NVO.
Vėliau išsakysiu savo pasiūlymus, bet iš esmės mūsų abiejų matymas labai panašus: atgyvenęs teisinis reguliavimas ir formalus požiūris sudaro idealias sąlygas apgaudinėti institucijas ir išnaudoti ES, tačiau tuo pat metu neatneša ir tvaraus rezultato, nes tik augina žmonių kontrabandos mastus.
Turime suvokti, kad migracijos priežastys ir migrantų kategorijos yra labai skirtingos – nuo būtinybės gelbėti savo gyvybę iki noro gyventi geriau, nuo tvarkingo teisėto kelio iki neteisėto sienos kirtimo, nuo asmeninės motyvacijos iki dirbtinai sukuriamų paskatų, kaip kad hibridinės agresijos metu, kuomet diktatoriaus režimas de facto ima vykdyti žmonių kontrabandą ir paverčia migrantus politinio spaudimo įrankiu.
Blogai tai, kad Lukašenka parodė, kiek nedaug neteisėtų migrantų reikia, kad kaip valstybė patirtume labai rimtus iššūkius apsaugoti savo sienas. Gerai tai, kad ES ne tik susimobilizavo padėti savo valstybei–narei ginti rytinę ES sieną, bet ir ateina praregėjimas, kaip stipriai neatitinka realybės dabartinis europinis migracijos valdymo modelis. Žmonės atiduoda kontrabandininkams paskutinį skatiką, skęsta pakeliui, neteisėtai kerta sieną ir kenčia perpildytose stovyklose, nes žino – na ir kas, kad neatitinka JT Pabėgėlių konvencijos ir negaus prieglobsčio, pakentės 6, 12 ar 24 mėnesius, o tada gaus leidimą gyventi, nes atsisakius vykti atgal į savo kilmės šalį, europiečiai dauguma atvejų neturi įrankių, kaip juos ten grąžinti.
Nuo 2014 metų pavyko grąžinti tik trečdalį. Tik 1 iš 3 neteisėtų migrantų iki šiol sugrąžinti į kilmės šalis.
Gerai tai, kad ES ne tik susimobilizavo padėti savo valstybei–narei ginti rytinę ES sieną, bet ir ateina praregėjimas, kaip stipriai neatitinka realybės dabartinis europinis migracijos valdymo modelis.
Tam yra dvi priežastys: 1) pardavę namus, atidavę santaupas žmonių kontrabandininkams jie neturi kur grįžti, 2) juos vis dar skatina (pagrįsta) viltis, kad „išsėdės“ tą laiką ir vis tiek galės kažkaip čia pasilikti.
Kitaip tariant, turime visišką apgavystę – de jure neteisėta migracija gali būti pateisinama tik pabėgėlių atveju, tačiau de facto, per tam tikrą laiką neteisėto ekonominio migranto nepavykus grąžinti į kilmės šalį, jam leidžiama likti. Ir taip sėkmingai pilamas naujas žmonių srautas ant žmonių kontrabandos malūno, kurį dabar jau abiem rankom suka ir savo uodegą mėginantys išsukti diktatoriai.
Lygiai todėl stumdymas neteisėtų migrantų ES viduje ne tik nesprendžia problemos, bet ir ją gilina – paskendę ginčuose, kas turi labiau prisidėti, valstybės nemato, kad problemą reikia spręsti ne viduje, o išorėje. Esame tarsi netikėto lietaus (vis) užkluptas miestietis, šokčiojantis nuo stogelio prie stogelio, besidangstantis pluoštu popierių, vietoje to, kad apsirūpintų lietsargiu ir botais. Kartais reikia atsitraukti toliau ir pripažinti, kad mes tiesiog neturime įrankių įgyvendinti savo pačių įstatymų, nes jie nebuvo sukurti masinėms apgavystėms.
Būtent todėl turime įvertinti, kad dabartinis Europos teisinis migracijos reguliavimas neatitinka pasikeitusios situacijos. Šiandien pagrindines investicijas skiriame tvarkytis su čia atvykstančiais srautais ir jų integracijai, laikinam apgyvendinimui ir atmestų prieglobsčio prašymo žmonių išlaikymui yra skiriamos milžiniškos lėšos.
Tikrai sutinku su danais, kad vietoje to, šios lėšos galėtų būti skirtos stiprinti migracijos kilmės šalis, siekiant ten kurti darbo vietas, mažinti korupciją, stiprinti institucijas, investuoti į tvarią demografiją. Taip, demografiją – pavyzdžiui, investuoti į mergaičių ir moterų švietimą regionuose, kur vis dar vyksta demografinis sprogimas, bet būtent juos labiausiai palies klimato krizė ir mums bus didelis skirtumas, ar link mūsų pajudės 50, ar 100 milijonų žmonių. O mergaičių švietimas, apvaliai skaičiuojant, dvigubai sumažina neplanuotų nėštumų.
Ar danų požiūris dera su ES teisės aktais?
Danai savo pasiūlymą pavadino Teisinga ir humaniška prieglobsčio sistema (ROHA) bei palygino su (koreguojamu) ES Migracijos pakto paketu. Pilnai atitinka požiūris į būtinybę imtis priemonių kilmės šalyse, siekiant mažinti Europos link plūstančią neteisėtos migracijos bangą. ES numato partnerystę su kilmės ir tranzito šalimis, regioninį ir globalų bendradarbiavimą, pagalbos plėtrą bei ekonominių galimybių paramą mažinant gilumines nereguliarios migracijos priežastis.
Tikrai sutinku su danais, kad vietoje to, šios lėšos galėtų būti skirtos stiprinti migracijos kilmės šalis, siekiant ten kurti darbo vietas, mažinti korupciją, stiprinti institucijas, investuoti į tvarią demografiją.
Analogiškai danų pasiūlymas stiprinti prieglobsčio ir migracijos institucijas kilmės šalyse ir tranzito maršrutuose taip pat visiškai sutampa su minėtais naujais ES pasiūlymais. Kaip ir bene kertinis danų ROHA sistemos elementas – kova su žmonių kontrabandininkų ir prekeivių žmonėmis nusikalstama veika – atitinka ES 2021–2025 veiksmų planą kovai su migrantų kontrabanda bei planus suformuoti veiksmingas partnerystes su trečiosiomis šalimis prieš žmonių kontrabandą.
Išorinių ES sienų stiprinimas taip pat tiek ROHA, tiek ES Migracijos pakete matomas identiškai. Pvz., naujas ES reguliavimas dėl patikros procedūrų (screening) prie išorinių sienų, taip pat ir nauja tvarka esant krizės ir force majeure atveju, FRONTEX reguliavimo operacionalizacija, ES IT reguliavimo (EES/ETIAS) įgyvendinimas bei Šengeno ateities strategija, įskaitant sienų kodeksą ir kt.
Be abejo, visiškai sutampa požiūris, kad ES prieglobsčio sistemos pagrindas turi būti kokybė, efektyvios procedūros, pagreitintos procedūros nepagrįstiems prašymams ir antrinio neteisėto judėjimo ES viduje prevencija. Šalia esamo reguliavimo ES taip pat planas dėl Pasirengimo migracijos krizėms schemos. Ir, žinoma, identiškai vertinama būtinybė stiprinti ES gebėjimą sugrąžinti neteisėtus migrantus ir neatitinkančius pabėgėlio statuso asmenis į jų kilmės šalis.
ES Grąžinimo direktyva, Grąžinimo koordinatoriaus pareigybės įsteigimas, aukšto lygio politinio tinklo dėl grąžinimų bei operacinės grąžinimų strategijos parengimas kaip ir nauja strategija dėl savanoriško grįžimo ir reintegracijos bei vizų reguliavimo keitimas siekiant motyvuoti savanorišką grįžimą bei readmisiją liudija, kad visi suprantame, jog dabartinė sistema yra popierinė. Kai 2 iš 3 neteisėtų migrantų de facto lieka čia, nors tai prieštarauja migracijos ir prieglobsčio reguliavimui, akivaizdu, kad nėra kur trauktis.
Saugumo ir žmogaus teisių balansas: kaip padaryti, kad tai veiktų?
Vienas iš sprendimų galėtų būti laikino migrantų apgyvendinimo paslaugos trečiosiose šalyse pirkimas, tranzito ar tikslo šalims pilnai išlaikant tarptautinius įsipareigojimus sąžiningai ir atidžiai vykdyti prieglobsčio prašymų teisinį nagrinėjimą, teikiant visas papildomas reikalingas paslaugas – teisines, medicinines, socialines, psichologines ir kitas būtinas tam, kad žmonės nepatirtų kančių bei būtų užtikrinti baziniai žmogaus teisių standartai.
Kai 2 iš 3 neteisėtų migrantų de facto lieka čia, nors tai prieštarauja migracijos ir prieglobsčio reguliavimui, akivaizdu, kad nėra kur trauktis.
Be abejo, antras privalomas kriterijus – paslaugą galėtų teikti tik tos trečiosios šalys, kurios gali užtikrinti pakankamą stabilumą bei atskaitomybę, tiek užtikrinant tarptautinių standartų laikymąsi apgyvendinant migrantus, tiek suteikiant neribotą prieigą nuolat stebėti situaciją.
Svarbūs saugikliai – išvengti monopolijos, kuomet perkama paslauga tik iš vienos valstybės suteikia politinio šantažo galimybę; ir nekartoti klaidų su dešimttūkstantinėmis migrantų stovyklomis pietuose, kur tiesiog neįmanoma užtikrinti žmogaus teisių pažeidimų prevencijos, nuo prekybos žmonėmis iki visų rūšių smurto ir išnaudojimo.
Mano požiūriu, taip pat būtų pageidautina kuo artimesnis regionas, taip tiek mažinant kaštus pernelyg ilgiems ir sudėtingiems masiniams skrydžiams, tiek greičiau reaguojant į iškilusias problemas, nuo padarytų klaidų identifikavimo iki nenumatytų sveikatos ekstrinių atvejų sprendimo.
Žinoma, rezultatas priklausys nuo to, kokio dydžio susiformuos šią sistemą norinčių įgyvendinti šalių grupė ir kaip greitai judės sprendimai. Viena vertus, motyvuotos ir savo kailiu įvairius neteisėtos migracijos iššūkius, įskaitant ir hibridinės agresijos atvejus, patyrusios valstybės gali veikti greičiau ir suformuoti aiškų veiksmų planą, kriterijus trečiųjų šalių atrankai bei detalius saugiklius. Kita vertus, matant visos ES atsibudimą ir esamos sistemos kontrproduktyvumo suvokimą, galbūt galima tikėtis bendrų veiksmų. Ypatingai pastarosios, rugsėjo 15 dienos, Ursulos von der Leyen kalbos kontekste.
Mes galime sąžiningai bei teisingai atskirti neteisėtų ekonominių migrantų ir pabėgėlių srautus. Mes galime ir turime padėti tiems, kas gelbsti savo gyvybę, padėti tiek, kiek pajėgiame, tačiau visas pasaulis negali apsigyventi ES, kaip ir mes negalime iš oro sukurti resursų valdyti gaisro pasekmes neužgesindami paties gaisro.
Žinoma, rezultatas priklausys nuo to, kokio dydžio susiformuos šią sistemą norinčių įgyvendinti šalių grupė ir kaip greitai judės sprendimai.
Tokia tvarka pirmą kartą suduotų realų smūgį daugiamilijardiniu kruvinu verslu tapusiai žmonių kontrabandai, nes pašalintų paskatas ekonominiams migrantams rizikuoti gyvybe ir atiduoti visą savo turtą jei žinotų, kad nebepavyks apeiti sistemos, ir ne 1 iš 3, o 3 iš 3 grįš į kilmės šalis, anksčiau ar vėliau.
Sumažėjus neteisėtų migrantų srautams, daugiau pagalbos ir dėmesio sulauktų tikrieji pabėgėliai. Ir darsyk pakartosiu – norint, kad tai suveiktų, turime nukreipti dėmesį į kilmės šalis, siekiant ten kurti darbo vietas, skatinant stabilumą tuose regionuose, dirbant su tų šalių institucijomis, siekiant mažinti ten korupciją. Danų skaičiavimais, būtent masyvios investicijos migracijos kilmės šalyse yra vienintelis tvarus migracijos valdymo būdas, kuomet vietoje situacijos, kuomet nukenčia visi, išskyrus kontrabandininkus, galėsime pereiti prie situacijos, kai laimi ar bent nenukenčia niekas, išskyrus kritusias kontrabandos pajamas. Man tai patiktų.
Pabaigai, sulūžęs migracijos reguliavimas sukūrė paradoksalią situaciją, kai Europoje tuo pat metu trūksta žmonių ir verslas prašo politikų galimybės įsivežti migrantus, bet ekonominiai migrantai į Europą vis dar keliauja nelegaliai. Tad būtina peržiūrėti legalius migracijos kanalus, kad daugiau norinčių dirbti, studijuoti ir prasmingai gyventi mūsų visuomenėje žmonių galėtų atvykti į šalį teisėtai. Juk ir kai kurie regionų merai sako, kad jiems trūksta žmonių, ir jų teigimu ne odos spalva, jų religija ir kultūra, bet kompetencijos ir noras būti čia lemia tai, kaip jie įsilies į bendruomenes.
