Ką gero padarė COVID-19 pandemija – tai tiksliu skalpelio pjūviu parodė, kad (a) mūsų medikų apsauga buvo pačių skęstančiųjų reikalas, nes mes patys, pacientai, skubiai susimobilizavę, pirkom, siuvom, konstravom medikų apsaugos priemones (nuo iniciatyvos „Laikykitės medikai“ iki Roberto Kalinkino 400 000 kaukių siuvimo, nuo Robotikos mokyklos 60 000 apsauginių skydelių iki tūkstančių atskirų žmonių paaukotų po kelias ar kelis šimtus kaukių, pirštinių, antbačių ir t. t.), nes geriau nei tie, kurie privalėjo tuo pasirūpinti laiku, suvokėm, kad (b), iškritus medikams, valstybė tampa tokia pažeidžiama, kad visa kita (įskaitant populiarias kalbas apie pinigus) nebetenka prasmės.
Tad dabar, išgyvenant pirmosios koronaviruso bangos pabaigą ir ruošiantis ateinančiai bangai ar bangoms, turime naują rimtą prioritetą – fiziškai apsaugoti medikus nuo biologinių grėsmių, kad jie galėtų apsaugoti mus, pacientus, ir kartu mūsų valstybę.
Mes vertiname savo sveikatos būklę prasčiausiai visoje ES, tačiau pas medikus lankomės kone dažniausiai ES.
Tačiau karantinas taip pat išryškino ir įsisenėjusias problemas, kurios sustabdytų planinių paslaugų fone subujojo visu gražumu – didžiuliai sveikatos netolygumai, vadybos spragos, eilinių aukojimas vardan munduro, paslaugų prieinamumo krizė (apsunkinta finansavimo disbalanso tarp „prestižinių“ ir neprestižinių sveikatos priežiūros sričių ir vis dar nesutvarkytos registracijos sistemos), o kur dar „kaip diena – taip naujiena“ komunikacijos bėdos.
Senos bėdos/naujos bėdos prisideda ir prie žemo paslaugų kokybės vertinimo – pagal 2018 Europos sveikatos paslaugų vartotojų indeksą Lietuva yra 28 vietoje (iš 35). Ypatingai prastai vertinama pacientų prieiga prie savo duomenų e-erdvėje, patekimo pas šeimos gydytoją greitis, mirštamumas nuo infarkto ir insulto, vėžio išgyvenamumo rodikliai ir keleriais metais atsiliekantis naujų onkologinių vaistų prieinamumas pacientams, sistemingos sveikatinimo ir prevencijos politikos nebuvimą liudijantis itin aukštas hipertenzijos ir priklausomybės nuo alkoholio paplitimas.
Mes vertiname savo sveikatos būklę prasčiausiai visoje ES, tačiau pas medikus lankomės kone dažniausiai ES. Miesto ir kaimo skirtumai didžiuliai. Sveikatos priežiūros resursų paskirstymo netolygumai be komentarų – pavyzdžiui, slaugytojų skaičius miestuose yra 10 kartų didesnis nei rajonuose, gydytojų – 8 kartus didesnis.
Ligoninių ir stacionaro lovų skaičius Lietuvoje vis dar vienas didžiausių ES (beveik ketvirtadaliu didesnis už vidurkį, o atskiruose miestuose – net kelis kartus didesnis, pvz., Klaipėdoje – 3 kartus viršija ES vidurkį), tačiau jų panaudojimo efektyvumas – žemas. Išvengiamas gyventojų mirtingumas – vienas blogiausių ES. Medikų algos – vienos žemiausių ES.
Ir visame tame kasdien dirbo ir dirba medikai. Medikai, kurie, jau išplitus koronavirusui Lietuvoje, dar daugelį savaičių neturėjo pakankamai apsaugos priemonių (bet jie eina į darbą ir kasdien pacientai juos apkosti, apčiupinėja ir apspjaudo – ir jie vis tiek rizikuoja).
Medikai, kurie teismuose ginasi nuo gresiančios bausmės už tai, kad nepavyko išgelbėti paciento gyvybės (bet jie operuoja toliau ir kasdien randa savyje drąsos prisiimti atsakomybę, nes kažkas turi prapjauti paciento kūną, nes neprapjovus jis tikrai numirs – ir rizikuoja būti nuteisti).
Medikai, kurie mūsų akyse neturi teisės klysti, bet klysta, nes nėra tokio žmogaus, kuris niekada nebūtų suklydęs (bet visi mano pažįstami medikai ėda save už kiekvieną klaidą baisiau nei vėžys, na, kartais juos ir vėžys suėda).
Ir ant jų dažniausiai pykstame, kai negauname paslaugos, nors tai dažniausiai ne jų kaltė.
Kas įdomiausia – medikus ir pacientus vienija tas pats tikslas: abu nori padėti pacientui, nes sveikas ir patenkintas pacientas lygu patenkintas savo darbu medikas.
Tai ką darom? Kaip galime užtikrinti, kad mes laiku gautume pagalbą, o jie galėtų ją laiku suteikti? Kaip galime sutvarkyti šitą išbalansuotą sistemą?
Galiu pasakyti vienu sakiniu ko reikia: daugiau – lėšų, profesionalios vadybos, modernių technologijų, pacientų įgalinimo, mažiau – biurokratizmo ir perdegimo.
Pinigai. Pagal sveikatai skiriamas lėšas Lietuva velkasi ES uodegoje – pas mus 6,7% nuo BVP, kai ES vidurkis 10%, užtat iš savo kišenės gyventojai dengia maždaug 33% savo sveikatos priežiūros išlaidų (daugiausia – vaistams), ir tai vienas didžiausių rodiklių ES.
Kaip galėtume skirti daugiau, jei bendrai visoms viešosioms paslaugoms mums trūksta 600-700 mln eurų? Progresinis visų pajamų apmokestinimas, štai kaip.
Pagal lėšų perskirstymą Lietuva irgi velkasi uodegoje, tad laikas baigti visą Nepriklausomybės trisdešimtmetį trukusį pataikavimą stambiajam kapitalui ir proporcingai apmokestinti visas pajamas – nes šiandien didžiausią mokesčių naštą velkame mes visi, kurie gyvename nuo algos iki algos, nes darbo užmokesčio apmokestinimas yra pats didžiausias, nors didžiosios mūsų visuomenės turtingųjų pajamos dažniausiai visai iš kitų šaltinių ateina.
Vadyba. Pinigų įmetimas savaime problemos nesprendžia – ką jau ką, o neefektyviai leisti pinigus tikrai mokame, ir nors Valstybės kontrolė reguliariai prikišamai parodo kaip čia susimauname – mes tik keičiam kontrolierius ir toliau dardam kreivais bėgiais. Kokybiškas paslaugų organizavimas ir teikimas apima profesionalų įstaigų valdymą tiek finansine, tiek personalo vadybos prasme.
Ar girdėjote, kad medikams būtų išduodami dvigubi diplomai – gydytojo ir vadybininko kartu? Tai apsispręskime, ar visgi atskiriame vadybą nuo medicinos ir samdome administraciniam darbui būtent to profilio išsilavinimą turinčius žmones, ar apmokome įstaigoms vadovaujančius medikus privaloma tvarka. Dabar gi turim atvejus, kai tomis pačiomis sąlygomis dirbančiose įstaigose kaip diena nuo nakties skiriasi rezultatai – vienur skolos, personalo kaita, pacientų skundų srautas, kitur – geros algos, paslaugos kokybiškos, pacientai veržiasi.
Prie to paties – gydomojo ir administracinio darbo atskyrimas būtinas ne tik vadovų lygmenyje. Paradoksalu, kai 7-12 metų mokęsis medikas daugiau laiko skiria popierių pildymui nei paciento apžiūrai. Daug metų gyvenau užsienyje ir niekur nemačiau po popieriais paskendusio mediko – užtat pastabų garso įrašas ir pasirūpinantis dokumentais asistentas buvo kasdienybė. Tai čia ir su pinigų, ir su technologijų punktais besisiejantis pasiūlymas – per brangu medikui dirbti asistento ar administratorės/iaus darbą, kaip ir nesinaudoti moderniomis technologijomis.
COVID-19 prikišamai parodė, kad technologijos yra išgyvenimo sąlyga. Nuotolinių ir mobilių paslaugų plėtra lems pačios sveikatos sistemos išgyvenimą – gyvi vizitai pas gydytoją yra prabanga, o psichologinis ar socialinis paslaugos aspektas turi būti sprendžiamas ne gydytojo laiko sąskaita.
Psichosocialinių paslaugų plėtra taip pat reikalinga – bet apie tai kitame straipsnyje, o kalbant apie sveikatos priežiūrą – technologijų aspektas reiškia, kad galime (ir privalome) radikaliai nupjauti biurokratizmą dokumentacijoje (esu tikra, kad rudenį Valstybės kontrolės išvadose bus pasiūlymų) ir sutvarkyti vieningą paciento duomenų prieigą taip, kad tiek bet kuris gydytojas bet kurioje įstaigoje galėtų matyti paciento vizitų, tyrimų, medikamentų, paslaugų duomenis, tiek pats pacientas galėtų matyti visą informaciją ir kokybiškai bendradarbiauti su medikais, o ne aklai klupinėti popierėlių ir informacijos spragų labirintuose.
Pacientų įgalinimas. Ir štai čia prieiname prie baisiųjų skaičiukų. Standartizuotas išvengiamas Lietuvos gyventojų mirtingumas yra kelis kartus didesnis nei ES vidurkis: moterų – 2 kartus, vyrų – net 3 kartus.
Prevencinėmis priemonėmis išvengiamas mirtingumas – ES esame ketvirti nuo galo, gydymo priemonėmis išvengiamas mirtingumas – ES esame treti nuo galo. Bendrai išvengiamų mirčių skaičius tarp gyventojų iki 75 metų Lietuvoje yra 80 %. Keturios iš penkių mirčių yra per ankstyvos. Esame išdidžiai priešpaskutiniai.
Atitinkamai Lietuvos gyventojai vertina savo sveikatos būklę prasčiausiai visoje ES, tačiau pas medikus lankosi kone dažniausiai ES – vidutiniškai po 10 kartų per metus (mūsų kaimynai latviai ir estai – vidutiniškai po 6 kartus, švedai – mažiau nei 3 kartus).
Visa tai liudija, kad laikas ir mums, pacientams, pradėti kur kas aktyviau dalyvauti savo pačių sveikatos problemų sprendime.
POLA atliktos apklausos liudija, kad kol kas esame linkę atiduoti atsakomybę už savo sveikatą bet kam – valdžiai, medikams, tik ne sau. Tačiau perfrazuojant populiarų posakį – jei pacientas nenori gyventi – medicina bejėgė.
Tad čia reikia dviejų dalykų – sveikatos raštingumo ir pacientų įtraukimo į sprendimų priėmimo procesą. Be pirmojo pacientai ne tik prastai orientuojasi sveikatos sistemoje, fragmentiškai žino savo teises ir pareigas, tačiau stokoja žinių kaip galėtų veiksmingiau gydytis, bendradarbiauti su medikais ir užkirsti kelią lėtinių ligų progresavimui bei komplikacijoms.
O antrojo nebuvimą gerai iliustruoja faktas, kad kone du trečdaliai darbo grupių sveikatos apsaugos srityje dirba neįtraukdamos pacientų ir jiems atstovaujančių organizacijų, nors norint užtikrinti paslaugų kokybę ir prieinamumą, pacientų vertinimai ir lūkesčiai turėtų būti svarbi proceso dalis. Todėl ping pažadinimo skambutis valdantiesiems (esamiems ar būsimiems) atverti ir skaidrinti sprendimų priėmimo procesą ir suformuoti nuolatinį trišalį bendradarbiavimą tarp sveikatos paslaugų vartotojų (pacientų), paslaugų teikėjų (medikų ir įstaigų vadovų) bei sveikatos politikos formuotojų.
Ir čia turėtume du zuikius vienu šūviu – nes pacientų įgalinimas ir sveikatos raštingumas prisideda prie medikų perdegimo prevencijos. Savo atsakomybę suvokiantis, informuotas pacientas tikrai palengvina mediko darbą, nes bendra(darbia)vimas visada lengvesnis tarp partnerių, o ne keistose galios sūpynėse kaip dabar, kai blaškomės tarp prakeiksmų ir ašarų.
Perdegęs medikas yra grėsmė ir sau, ir pacientui, tad čia būtina tiek psichologinė, tiek procedūrinė prevencija. Pirma, dar studijų metu medikai privalo išeiti išsamius psichologijos, krizių valdymo, komunikacijos kursus, o darbo metu gauti psichologines konsultacijas, nes gydytojas, kasdien susiduriantis su skausmu ir mirtimi, turi „išventiliuoti“ savo skausmą, bejėgiškumą, kaltės jausmą ir pyktį, kurie kaupdamiesi priveda prie atbukimo, cinizmo, nevilties ar savižudybės.
Antra, darbo krūvių sureguliavimas ir reali viršvalandžių apskaita. O tam žr. pirmą punktą apie finansavimą. Tad kaip ir aiškus pradinis pagalbos planas.
Ar galima/reikėtų imtis ir kitų priemonių? Tobulėjimui ribų nėra, bet dūstančiam pacientui, neuždėjus deguonies kaukės, gali tekti aptarti tolesnius gydymo planus morge, na, jei išvis norėtųsi juos aptarinėti.
