„Mūsų žmonės tiesiog pabudo – žmonės įveikė savo baimę. Todėl manau, kad mes jau laimėjome. Laimėjome prieš savo baimę, apatiją, apolitiškumą.“ Kruviną Baltarusijos Prezidento rinkimų sekmadienį apie beprecedentį visuomenės susitelkimą pasakė Svetlana Tichanovskaja, jauna moteris, išdrįsusi kandidatuoti prieš A. Lukašenką.
Rašydama kreipimąsi į Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto kolegas dėl pagalbos baltarusiams, mąsčiau, kad apolitiškumas turi daug veidų, ir baimė – ryškiausias jų. Apie kitus pakalbėsime vėliau. Pradėkime nuo bailio.
Apolitiškas bailys
„Aš esu apolitiškas. Nenoriu veltis į tą purvą. Ir išvis, nenoriu jokių konfliktų.“
Čia tokia tipinė tobula posovietinio bloko inteligento maldelė. Protingo, informuoto ir turinčio poziciją, bet visais įmanomais būdais vengiančio ją išreikšti, jei tik yra bent menkiausia tikimybė, kad ją reiks ginti, kad gali kilti konfliktas. O jis nenori konfliktų.
Nekonfliktiškas žmogus. Labai gražiai skamba. Ir gražiai atrodo. Ir netgi patogu. Galima jam šlapintis ant galvos, o jis, nenorėdamas konflikto, sakys, kad lyja šiltas lietutis.
Jis niekinamai šaiposi iš diskusijų apie pilietinę valdžios kontrolę ir kaip būti realiu sprendimų priėmimo proceso dalyviu.
O iš tiesų tai dvokiantis baime sovietmečio paveldas, be galo patogus vis dar sovietmečio represiniam režimui nostalgiją jaučiantiems politikams – kas gali būti patogiau nei pilietis, kuris anonimiškai bamba ant valdžios, ir tuo pačiu metu didžiuojasi, kad yra apolitiškas, nenori „veltis į politiką“, išvis, populiariausias jo posakis „nenoriu veltis“. Jis niekinamai šaiposi iš diskusijų apie pilietinę valdžios kontrolę ir kaip būti realiu sprendimų priėmimo proceso dalyviu.
Abejingas politikai
Jis nežino, kas šiuo metu Seimo pirmininkas – o juo labiau kažkokie ten ministrai ar Seimo nariai, neturi supratimo ką veikia (ir ko neveikia) valdžia. Apolitiškas abejingasis įsitikinęs, kad jo gyvenimas ir politika yra du nesusikertantys paraleliniai pasauliai. Jam neatrodo, kad kaip nors pakeitė jo gyvenimą Nepriklausomybė – tiesiog vieną dieną žmonės pradėjo daryti verslus, važinėti į užsienius ir kažkokių teisių kažkas reikalauja.
Abejingasis laikosi principo, kad valdžia sau, o jis – sau, svarbiausia, kad jam netrukdytų. Išdidžiai sako – „aš apolitiškas“, turėdamas omenyje „dėjau aš ant tos valdžios“, nes ką jie, tie pilki funkcionieriai, gali, nuobodos kažkokie.
Apolitiškas abejingasis įsitikinęs, kad jo gyvenimas ir politika yra du nesusikertantys paraleliniai pasauliai.
O tada – anksčiau ar vėliau – nutinka nemalonus dalykas, kai paaiškėja, kad kokie nors politikų sprendimai labai netgi sutrukdo jo gyvenimui. Pavyzdžiui, šeimos narys suserga vėžio forma, kuriai vaistai nekompensuojami, ir išvis, Lietuvos pacientus modernūs onkologiniai vaistai pasiekia kone pora metų vėliau nei daugelį ES piliečių. Arba paaiškėja, kad dirbant „ant savęs“ ne visada gali gauti biuletenį, ir pensija, kaip paaiškėja, nesikaupia normaliai.
Nusivylęs politika arba „viskas blogai“
Jis balsavo, dalyvavo, kovojo – bet ne už tai ir tikėjosi ne to. Jis lieja apmaudą, kad taip karštai tikėjo ir taip stengėsi – bet „visi jie vienodi“ ir „niekada niekas nepasikeis“. Kokie nors objektyvūs duomenys jo nedomina, nes jis viską „patyrė savo kailiu“ ir tikrai žino, kad yra blogiau. Tik blogiau. Mėgsta žodį „genocidas“ – bet visai ne kalbant apie istoriją ir visai ne apie išžudytus žydus. Jam nuolat vyksta „genocidai“, jei kas nors turi kitokią nuomonę, nepakankamai liaupsina jo vertybes ar, neduokdie, kritikuoja jo elgesį ar pažiūras.
Nusivylęs ypatingai mėgsta ginčus socialiniuose tinkluose ir ypač nudžiunga, kai kas nors pamėgina atkreipti dėmesį į pozityvius pokyčius ar įvardija būdus, kaip jų pasiekti. „Viskas blogai“ tiesiog nušvinta ir rėžia iš peties: „Naujagimių mirštamumas sumažėjo daugiau nei 100 kartų? Nu ir kas, užtat emigravo kiek?!? Žmonės gali laisvai keliauti į užsienį? Nu ir kas, užtat kaip kainos išaugo?!?“ Hiperbolizuoti ar išgalvoti keletą skaičiukų jam ne bėda, o geriausią atsakymą turi į pasiūlymą atsakingiau rinkti valdžią – „visi jie vienodi“, teškia paniekinamai, ir diskusija baigta.
Jis balsavo, dalyvavo, kovojo – bet ne už tai ir tikėjosi ne to.
Kas įdomiausia, jiems visiems būdingi panašūs elgesio principai. Tie išdidžiai apolitiški žmonės sako, kad jiems nepatinka, kaip dabar yra – jiems nepatinka, kai darbdaviai nepaiso jų teisių (atleidžia nėščiąją, neduoda atostogų, nemoka už viršvalandžius), nepatinka, kai valdžia sprendžia kokius turi vaistus pirkti, nepatinka, kai neįmanoma gauti dienos slaugos sunkiai sergančiai močiutei, ir jau tikrai nepatinka ilgos eilės pas daktarus. Apie tai išsamiai parašo feisbukuose.
Bet sužinoję, kad jie patys realiai gali pakeisti situaciją – išspręsti konkrečią problemą ar padėti inicijuoti sisteminius pokyčius – visuomet labai pasipiktina, kad jie patys turi kažką daryti. Tiesiog užsidengia ausis, kad negirdėtų kaip naudojantis konkrečiais įstatymais ir konkrečiomis tarnybomis apginti savo teises – nes, pirma, juk jie „nekonfliktiški“ (kaip čia atrodys, jei imsi kažko reikalauti, gali išvis atleisti iš darbo), o antra, juk jie nieko negali (ką aš galiu, mažas žmogelis, niekas manęs neklauso), o trečia – tai kam valdžia reikalinga, kurią jie išlaiko iš savo mokesčių?!?
Užburtas ratas grįžta į „valdžia bloga“ (valdžia – tai ir darbdavys, ir ministras, žodžiu, tas, kuris „aukščiau“), bet tuo pat metu šventai tikima, kad valdžia turi padėti. Tai palaukit – jei valdžia yra korumpuoti beširdžiai debilai – tai ko tikitės iš jų to, ką padaryti gali tik protingi, empatiški ir sąžiningi? Tai gal tada norėtumėt padaryti, kad valdžioje daugiau būtų tų antrųjų?
Bet sužinoję, kad jie patys realiai gali pakeisti situaciją – išspręsti konkrečią problemą ar padėti inicijuoti sisteminius pokyčius – visuomet labai pasipiktina, kad jie patys turi kažką daryti.
Kai kalbuosi su kolegomis – taip pat ir iš kitų partijų, ypač tais, kurie atėjo iš pilietinės visuomenės ar akademinės bendruomenės – visi patyrė paradoksalų reiškinį. Draugai, kolegos, pažįstami ragino „eiti į politiką“, įtikinėjo, kad ten trūksta sąžiningų, išsilavinusių, kompetentingų ir drąsių žmonių. Bet vos tik mokslininkas, ekspertas, patyręs specialistas sukaupė tą drąsą – op, ir per sekundę viešoji opinija pasikeičia 180 laipsnių kampu. Staiga dingsta raginimai ir parama, draugai susiprastina iki atsargių „kam Tau to reikia“ ar net išdidžių pareiškimų „čia Tavo sprendimas – bet aš į tai nesivelsiu“, o visi kiti it gavę komandą „fas“ pratrūksta klišėmis „nori prie lovio“, „parsidavė“, „kažkas už to yra“ ir t.t., ir t.t. Kuo purviniau – tuo geriau.
Akimirksniu nusilupa plonytis kultūros sluoksnelis ir atsiveria neišsemiami pikto baudžiauninko fantazijų klodai – nes „vienas iš mūsų“ kėsinasi tapti „vienu iš jų“. Ir tame didžioji tragedija – didžiulė praraja, atotrūkis tarp politikos ir visuomenės, kur, be abejonės, didžioji atsakomybės dalis tenka valdžiai, tačiau kokybiniai valdžios pokyčiai vargiai įmanomi, jei aktyvus dalyvavimas politikoje (nuo argumentuotos nuomonės raiškos iki dalyvavimo rinkimuose) sulaukia aklos neapykantos, įtarumo, niekinimo ir pravardžiavimo.
Kas įdomiausia – suniveliuojami visi politikai, vien dėl to, kad jie dirba toje pačioje institucijoje ar bendrai valdžios įstaigose. Na, čia toks mūsų Tautos bruožas – juoda/balta mąstymas, dėl kurio žinome, kad „visi medikai – kyšininkai“, „visi mokytojai – pakrikusiais nervais“, „visi verslininkai – vagys“, „visi biudžetininkai – tinginiai“, na, ir žinoma, „visi politikai – vagys/idiotai/tinginiai/ir pan.“.
Kas įdomiausia – suniveliuojami visi politikai, vien dėl to, kad jie dirba toje pačioje institucijoje ar bendrai valdžios įstaigose.
Ar bent suvokiate, kaip demotyvuojate būtent tokius žmones, kuriuos norite (ir kiekvienas sveiko proto žmogus norėtų) matyti valdžioje – nes juk norite, kad būtent empatiški, protingi, sąžiningi, kompetentingi žmonės priiminėtų sprendimus, kurie lems Jūsų ir Jūsų šeimų gyvenimo kokybę?
Nieko gyvenime nenuveikę nevykėliai, kuriems, pvz., tapimas Seimo nariu leido pirmąsyk sočiai pavalgyti, ar stambaus kapitalo savininkai, kuriems įstatymai tėra praktinis įrankis padidinti turto apimtis, nesijaudina dėl visuomenės nuomonės. Nei jie jaučiasi atskaitingi (o ir kas galėtų tos atskaitomybės pareikalauti, žr. aukščiau apie išdidžiai apolitiškus piliečius), nei juos gali įžeisti „vagies“ ar „idioto“ etiketės – tai jie ir taip žino.
Ta akla neapykanta nediferencijuojant, tuo niveliavimu skaudinate tuos, kurie dirba sąžiningai. Jiems rūpi mūsų valstybė taip stipriai, kad išdrįso palikti gerai mokamus darbus (nepaisant mokamos būsto paskolos), išdrįso rizikuoti savo reputacija (žr. iliustracijas aukščiau), išdrįso ne patarinėti, o daryti.
Nieko gyvenime nenuveikę nevykėliai, kuriems, pvz., tapimas Seimo nariu leido pirmąsyk sočiai pavalgyti, ar stambaus kapitalo savininkai, kuriems įstatymai tėra praktinis įrankis padidinti turto apimtis, nesijaudina dėl visuomenės nuomonės.
Nepriklausomybę iškovojo ne apolitiški stebėtojai. Kol vieni tyliai kritikavo virtuvėse – neduokdie, kad tik niekas nenugirstų, – kiti – rašė straipsnius, ėjo į protestus, kentėjo milicininkų „bananų“ smūgius, stojo prieš tankus, susidegino gyvi.
Nes stovėti šone ir laukti, kas laimės – yra bailumas. Nes „nesivelti į politiką“ – yra bailumas. Nes nusiplauti rankas nuo savo valstybės – yra bailumas ir nusikalstamas abejingumas. Didžiuotis galima tuo, kad domiesi ir žinai, kas vyksta Tavo valstybėje (ne seki pletkų ir folijos kepuryčių grupes feisbukuose, o sugebi nueiti į Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros tinklalapius ir netgi nepatingi paskaityti rimtus politinius straipsnius, nes sugebi atskirti kokybišką žiniasklaidą nuo acto garintojų ir kovotojų su reptiloidais). Didžiuotis galima tuo, kad turi informuotą nuomonę ir nebijai diskutuoti, nes domiesi politinėmis naujienomis, sociologinėmis apklausomis ir faktais.
XXI amžiuje, nepriklausomoje modernioje valstybėje, didžiuotis tuo, kad esi apolitiškas – tas pats, kas didžiuotis tuo, kad „nepasiduodi koronapropagandai ir jokių ten kaukių niekada nenešiosi“.
Taip, politika YRA purvas, joje vis dar yra korupcijos, nepotizmo, intrigų, melo – tačiau būtent ten sprendžiama, kaip JŪS gyvensite šiandien ir kaip rytoj gyvens Jūsų vaikai. Politikai turi galią – ir pareigą – priimti sprendimus, kurie nulemia ne tik kokia bus minimali alga, bet ar Jūsų vaikas gaus nemokamą maitinimą, ar Jūsų tėvai gaus dienos slaugą, ar vietoje saujos vaistų gausite kompensuojamą psichologo pagalbą. Ir nuo tokių „niuansų“ kaip politiko sąžiningumas ir kompetencija priklauso, ar tos paslaugos bus kokybiškos, ar bus padėta tik varnelė – bet kokybę praris besotė „otkato“ gerklė.
Ir tie niuansai Jūsų rankose. Pasidomėkite pagaliau, kas vyksta mūsų valstybėje – primenu, ne iš folijos kepuryčių grupių, iš oficialių šaltinių. Apsispręskite, kokie žmonės geriausiai atitinka Jūsų pasaulėžiūrą, lūkesčius, šeimos poreikius ir problemas. Išdrįskite būti su tais, kurie priima sunkius sprendimus, o ne su bailiais, kurie laukia, kas nugalės. Ir nebesididžiuokite apolitiškumu.
