Naujausi paskelbti infliacijos duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje paspartėjo ir įgauna pagreitį – metinė infliacija pagal vartotojų kainų indeksą šiuo metu jau sudaro 3,3 proc. Pagrindinėmis kylančios infliacijos, o tuo pačiu ir kylančių kainų priežastimis nurodomos išaugusios žaliavų ir transportavimo sąnaudos bei su Covid-19 pandemijos suvaldymu susiję veiksniai. Jau dabar garsiai kalbama, kad infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama – iki vasaros pabaigos metinė infliacija Lietuvoje pasieks 4 proc.
Infliacijos trajektorijos kreivė yra linkusi kilti į viršų, o tuo pačiu sparčiai kelti kainas visuose sektoriuose. Nuo liepos pabrangusi elektros energija ir 50 proc. brangstantis dujų tiekimas neišvengiamai skatins kainų šuolį artimiausiose ateityje.
Natūralu, kad labiausiai gyventojus neraminantis klausimas – kiek brangs maisto produktai. Naujausia statistika rodo, kad Lietuvos prekybos tinkluose per metus brango 20 maisto produktų iš 52, esančių pigiausių maisto produktų krepšelyje. Labiausiai pabrango juoda duona (49,2 proc.), pienas (29,5 proc.), bulvės (26,9 proc.), silkė (26 proc.), pomidorai (19,4 proc.), kava (18,1 proc.) ir aliejus (12,8 proc.). Šioje vietoje norėčiau pabrėžti žodį – pigiausių. Vadinasi, tai yra produktai, kurie yra reikalingiausi ir būtiniausi mažas pajamas gaunantiems Lietuvos gyventojams. Šie skaičiai rodo, kad mažiau uždirbantys gyventojai bus priversti dar didesnę savo pajamų dalį palikti prekybos centruose ar Lenkijoje, kur maisto produktai ir taip pigesni.
Pandemijos padariniai išryškino įsisenėjusias Lietuvos ekonomikos problemas. Turtingųjų pajamos šiame nelengvame ekonomikai laikotarpyje ne tik nesumažėjo, bet ir sparčiai augo. Gudresni net pasinaudojo puikia proga iš valstybės skirtų subsidijų įsigyti jų statusą keliančių ir pabrėžiančių prekių – prabangių automobilių ir katerių. Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Būtent ši visuomenės grupė taip pat prisideda didėjančių prekių bei paslaugų brangimo. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Koronaviruso krizės akivaizdoje, matome, kad ekonominė situacija itin komplikavo mažas pajamas gaunančių gyventojų finansinę padėtį ir toliau didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių Europos Sąjungoje. Tie, kurių pajamos augo lėčiau arba visiškai neaugo, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys gyventojai.
Naujausia statistika rodo, kad Lietuvos prekybos tinkluose per metus brango 20 maisto produktų iš 52, esančių pigiausių maisto produktų krepšelyje.
Kaip šiuo atveju turėtų elgtis Vyriausybė? Kol kas iš reakcijų viešojoje erdvėje matome, kad Vyriausybė nesiruošia daryti nieko. Nors ekonomistai ir politikai visoje eurozonoje vis garsiau kalba, kad didėjančios žaliavų kainos yra rimtas įspėjimas visoms valstybėms ruoštis neeiliniam maisto kainų šuoliui – Vyriausybės šis klausimas nejaudina. Ar premjerė vėl užims sau palankią poziciją taip, kaip ji padarė dėl kylančių elektros ir dujų kainų – Vyriausybė negali kištis ir nesikiš?
Kodėl nepasakoma, kad maisto kainų augimą bent iš dalies suvaldyti visgi įmanoma. Vienas jų – pagaliau priimti PVM lengvatinį tarifą būtiniausiems maisto produktams, nes kai kurie iš jų, kaip matėme, per metus pabrango jau iki 50 proc.
Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Tą ne kartą yra akcentavusi ir Europos Taryba, kuri savo Direktyvoje pabrėžia, kad Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Todėl ir siūlau nustatyti būtiniausių maisto prekių krepšeliui lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju šių maisto produktų kainos turėtų sumažėti apie 10 proc. Šioje vietoje, labai norėčiau pabrėžti žodžius „būtiniausiems maisto produktams“. Suprantu, kad Vyriausybė nebūtų linkusi PVM lengvatą taikyti visiems be išimties maisto produktams ar taikyti nulinį PVM apmokestinimą, todėl ir siūlymo variantas buvo pasirinktas, mano manymu, ne populistinis, o kompromisinis. Mano pateiktomis įstatymo pataisomis Vyriausybė ar jos paskirta institucija, greičiausiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ar Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į besikeičiančias sąlygas, galėtų nustatyti būtiniausių prekių krepšelį, kuriam galiotų lengvata. Tai galėtų būti tie patys sparčiai brangstantys produktai, kurie išvardinti teksto pradžioje. Sąrašą papildykime dar keliais produktais – miltais, kiaušiniais, kai kuriais vaisiais bei šviežia mėsa. Visi šie produktai taptų labiau įperkami, ypatingai gaunantiems mažesnes pajamas.
Tokį pasiūlymą jau teikiau praėjusią pavasario sesiją. Deja, bet valdančiosios daugumos balsais šios pataisos buvo atmestos. Tačiau tą pačią dieną Seimo dauguma pritarė kitam pasiūlymui, kad lengvatinis PVM tarifas būtų taikomas kavinių, barų ir kitų pasilinksminimo vietų verslui. Nemanau, kad visuomenės skirstymas į gerus ir geresnius kur nors nuves. Būtent pasiūlymas taikyti lengvatinį tarifą maistui buvo nukreiptas žmonėms, kurie negali sau leisti vaikščioti po barus. Jau tada Seimo salėje bei Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui M. Majauskui sakiau, kad dauguma tiesiog neišgalės to padaryti, nes gauna mažas pajamas. Pripažinkime, kad iš lengvatos barams daugiausia naudos gaus turtingesni, o ne mažiau uždirbantys žmonės. Vis dar manau, kad tą dieną galėjo būti išgirsta ir labiau pažeidžiama visuomenės grupė, bet tai nebuvo padaryta, o tokie valdančiųjų balsavimai iliustravo ir jų veidą – socialiai neatsakingą ir grynai buhalterinį.
Reikia atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai.
Kokią kritiką dažniausiai girdžiu iš valdančiųjų Seime ir Vyriausybės pusės? Mano pateiktos įstatymo pataisos – populistinės, o jų priėmimas sukels milžiniškus biudžeto praradimus. Taip pat, jog bus neįmanoma vykdyti kainų pokyčių kontrolės, o lengvatos taikymas greičiausiai galutinio vartotojo nepasieks, nes pakeliui juo pasinaudos gamybininkai ir prekybininkai.
Atsakydamas į šią, mano manymu, visiškai nepagrįstą kritiką, kuri labiau motyvuota atsakomybės nusikratymu, galiu atsakyti, kad tokie, valdančiųjų žodžiais, populistiniai įstatymai buvo teikiami jų pačių prieš kelerius metus. Praėjusią kadenciją siūlymus mažinti PVM tarifą maisto produktams registravo būtent konservatorių frakcijos nariai. Todėl klausiu, kodėl tuo metu jis nekvepėjo populizmu, o atėjus į valdžia, jų akimis, staiga patapo populistinis. Dar daugiau. Žinome, kad PVM mokesčio lengvatos maisto produktams neturi tik trys ES valstybės. Jų tarpe – Lietuva. Absoliučioje daugumoje Bendrijos narių lengvatinis tarifas maisto produktams vienokiu ar kitokiu dydžiu yra taikomas. Ar tai reiškia, kad visų šių šalių Vyriausybėse sėdi populistai?
Dėl biudžeto netekimų. Esu įsitikinęs, kad ši priemonė turėtų pasiteisinti. PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą ir iš kaimyninių valstybių įvežamų produktų kiekių sumažėjimą. Tokiu būdu galėtume kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netektis. Reikia pažymėti, kad kaip viena priežasčių, kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni, įvardijama kaimynų taikoma PVM lengvata. Neabejoju, kad įstatymo projektas leistų sumažinti Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, srautus. Pavyzdžiui, statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai Lenkijoje išleidžia daugiau kaip 330 mln. eurų kasmet. Galutinių skaičių, kokie galėtų būti valstybės biudžeto netekimai, nėra pateikta, nors 2019 metų pradžioje, Finansų ministerija buvo atkreipusi dėmesį, kad nustatant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, biudžeto netekimai sudarytų tik apie 127 mln. eurų. O tai yra žymiai mažesnė suma, negu mūsų piliečiai išleidžia kaimyninėje valstybėje. Todėl teigti, kad dėl PVM lengvatos bus didžiuliai biudžeto praradimai yra mažų mažiausiai neracionalu. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į viešojoje erdvėje mažai aptariamą Rumunijos atvejį. Šioje Pietų Europos valstybėje 2015-ųjų pradžioje PVM tarifas nuo 24 iki 9 proc. buvo sumažintas mėsos, duonos ir kitiems maisto produktams. Po metų, rinkos stebėsenos rezultatai nudžiugino – kainos sumažėjo 10 proc., o mažmeninės prekybos įmonių apyvarta padidėjo 12-15 proc. Griežta Vyriausybės pozicija ir sustiprinta institucijų kontrolė leido pasiekti šį rezultatą.
Iš dalies tai galėtų būti atsakymas skeptikams dėl realių kainų pokyčių, jų kontrolės ir nuogąstavimų, kad lengvata galutinio vartotojo nepasieks.
Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai.
Puikiai suprantu, kad šie klausimai yra vieni svarbiausių, taikant lengvatinį PVM tarifą. Nes visi norime, kad galutinį tokios lengvatos efektą pajustų ne kas kitas, o vartotojas. Kad Lietuvoje PVM lengvatos taikymas pasiektų savo tikslą t. y. gyventoją, o galimo didesnio pelno nenusigriebtų jau anksčiau paminėti gamybininkai ar prekybos centrai, į šį procesą, mano manymu, pilnai turėtų įsijungti Konkurencijos taryba. Būtent ši institucija atlieka mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų stebėseną ir kontrolę. Jau ne kartą matėme, kad didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės už kartelinius susitarimus Konkurencijos tarybos buvo perspėtos ar net rizikuodavo būti nubaustos solidžiomis baudomis. Kodėl tokia praktika negalėtų būti taikoma ir šiuo atveju – priėmus lengvatinį tarifą? Visgi manau ir labai tikiuosi, kad tokių perteklinių žingsnių nereikėtų, o verslas vadovautųsi sąžiningumo kriterijumi ir, svarbiausia, socialine atsakomybe.
Siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, ypač norėčiau išskirti vieną iki šiol valdančiųjų neišnaudotą galimybę – Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis ir prekybininkais pasirašyti „Geros verslo praktikos ir valios“ susitarimą. Jau anksčiau esu minėjęs, kad tai būtų labai svarbus ir netgi kertinis veiksnys, leisiantis pasiekti norimą rezultatą. Pasirašę šį dokumentą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės tais pačiais 10 proc. ir be objektyvių veiksnių nedidės. Toks susitarimas reikštų pasitikėjimą tarp valdžios ir verslo, taip pat sumažintų kartais nereikalingų biurokratinių procedūrų kiekį.
Taigi matome, kad galimybių mažinti kainas yra ir jos nenaudojamos, o Vyriausybei norisi priminti, kad valstybės pirminė pareiga yra apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenes grupes.
Dabartinėje situacijoje, kai Vyriausybė tradiciškai miega, Seimas turėtų imtis veiksmų ir pagaliau sumažinti pridėtinės vertės mokestį būtiniausiems maisto produktams. Mano iniciatyva registruotos pataisos, leisiančios taikyti lengvatą turėtų sugrįžti artėjančioje rudens sesijoje, nes situacija keičiasi kasdien ir į negerąją pusę.
