Neatidėliotinos priemonės dėl sparčiai kylančių maisto ir paslaugų kainų, strategija dėl infliacijos suvaldymo, įstatymų projektai, susiję su valstybinių įmonių pelningumo peržiūra ir aiškiu kompensavimo mechanizmu vartotojams dėl didėjančių elektros, dujų ir šildymo kainų, tiksliniai žingsniai ir papildomas finansavimas skurdžiausiai besiverčiantiems asmenims – visą tai turėjo būti valdančiosios daugumos darbotvarkėje šioje rudens Seimo sesijoje. Deja, bet artėjančiame politiniame sezone parlamente šių projektų neišvysime.
Jau anksčiau esu rašęs apie tai, kad valdantieji šių problemų nemato ir nenori apie jas girdėti, užsimerkiama net prieš faktą, kad artėja šildymo sezonas, smarkiai paploninsiantis šeimų kišenes. Vien Vilniuje prognozuojama, kad kitas centrinio šildymo laikotarpis bus brangesnis beveik 50 proc. Taip atsitiks dėl dujų kainų šuolio, o sostinė šilumai gaminti vis dar vartoja pakankamai daug gamtinių dujų. Dujų tarifų didėjimas sparčiai smogs ir vartotojams, kurie šildosi namus gamtinėmis dujomis. Jau dabar skaičiuojama, kad šie vartotojai šaltuoju laikotarpiu (gruodžio-kovo mėn.) vidutiniškai suvartodavo 790 kubinių metrų gamtinių dujų ir sumokėdavo vidutiniškai 225 eurus per šį laikotarpį, o įsigaliojus naujiems tarifams suma šaltuoju laikotarpiu preliminariai gali išaugti – iki 324 eurų. Šių namų ūkiai vien šildymui iš savo biudžeto turės pakloti beveik 110 eurų daugiau.
Ingridos Šimonytės Vyriausybės naudojama strategija dėl negirdėjimo ir nematymo iš esmės atspindi ir jų vykdomos politikos principus – socialiai neatsakingos. Apsimesti aklu ir kurčiu yra labai patogu, nes nėra būtinybės matyti ir kitų opių problemų – kylanti infliacija ir maisto kainų šuolis. Lietuvoje rugpjūtį 0,4 proc. augusi infliacija buvo didesnė nei įprasta ir pasiekė 4,9 proc. metinę infliaciją lyginant su praėjusių metų rugpjūčiu. Infliacijos priežastys aiškios – įsibėgėjantis maisto produktų brangimas, taip pat būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainų padidėjimas. Jau dabar galima akcentuoti, kad tuo kainų augimas, o tuo pačiu infliacijos kreivės kilimas aukštyn, nesibaigs. Baimė dėl nevaldomo infliacijos šuolio yra pagrįsta, lieka tik apgailestauti, kad šio šuolio kol kas nemato valdančioji dauguma.
Vien Vilniuje prognozuojama, kad kitas centrinio šildymo laikotarpis bus brangesnis beveik 50 proc.
O ką jie mato? Atsakymas vienareikšmis, nes Seimo rudens sesijos darbotvarkę turėtų pasiekti nauji mokesčiai. Šioje vietoje reikėtų sustoti ir siekdamas objektyvumo paminėsiu, kad valdančioji dauguma visgi teiks teisės aktų siūlymus sistemiškai didinti mažiausiai uždirbančių darbuotojų darbo užmokestį – nuo kitų metų minimali alga galėtų kilti iki 730 eurų. Kad šis didėjimas yra nepakankamas, akcentavo ne vienas Vyriausybės sudarytos Trišalės tarybos narys. Jų vertinimu, šiuo metu yra visos prielaidos mokėti ne mažiau kaip 750 eurų nuo kitų metų. Profsąjungos jau dabar pabrėžia, kad didėjimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiems neatneš.
Grįžkime prie mokestinių pakeitimų. Nauji mokesčiai teikiami Aplinkos ministerijos iniciatyva – viešojoje erdvėje ganėtinai plačiai aptartas vadinamasis automobilių taršos mokestis ir mažiau dėmesio sulaukęs, bet aktualus ir kylančių kainų kontekste itin svarbus bei greičiausiai paliesiantis visus, didesnis sąvartynų mokestis.
Jau dabar skaičiuojama, kad valdančiųjų noras papildomai apmokestinti automobilių savininkus jiems gali kainuoti ne vieną šimtą eurų. Priėmus šiuos mokestinius pakeitimus, vienkartinis registracijos mokestis automobilio savininkui gali kainuoti ir iki 2000 eurų, o maksimali suma už metinį mokestį gali siekti ir 600 eurų. Matant, kad senesnius, o tuo pačiu taršius automobilius naudoja labiau nuo Vilniaus nutolusiuose rajonuose įsikūrę gyventojai, kurie gauna mažesnes nei vidutines pajamas, o dėl to tiesiog neišgali įsigyti naujesnio automobilio, šį naują mokestį labiausiai pajus būtent šie gyventojai, kurių finansinė padėtis yra sudėtinga. Žinoma, tokia našta gali tiesiog priversti gyventojus atsisakyti automobilių, nes jų išlaikyti neapsimokės. To neslepia ir naujo mokesčio iniciatoriai – priverstinai žmones persodinti į autobusus ir traukinius. Toks planas itin kritikuotinas, nes gražiai atrodo tik ant popieriaus. Pripažinkime, kad tiek viešasis transportas, tiek traukinių infrastruktūra nėra tvari ar labai ekologiška bei visiškai neatliepia ministerijos planų.
Naują mokestį labiausiai pajus būtent šie gyventojai, kurių finansinė padėtis yra sudėtinga.
Jau anksčiau esu akcentavęs, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ vis dažniau susiduria su keleivinių traukinių gedimais, jų nuolatiniais vėlavimais ir prastėjančia vežimo paslaugų kokybe. Įmonė galimai labiau rūpinasi savo viešaisiais ryšiais, nei atsakingu turto valdymu, traukinių priežiūra ir atnaujinimu. Dėl to jau kreipiausi į Valstybės kontrolę. Panaši padėtis ir viešajame transporte. Sunki situacija tradiciškai išryškėja kiekvienų metų rugsėjo mėnesį – perpildyti ir maršruto nesilaikantys autobusai tampa kiekvieno besinaudojančio šiuo transportu kasdienybe. Pripažinkime, kad šios transporto priemonės yra vis dar nepatrauklios. Gal didesnis dėmesys turėtų būti skirtas tam?
Automobilių taršos mokesčio pakeitimai nėra savalaikiai. Kol kas sunku įsivaizduoti situaciją, kurią regi valdantieji ir jiems atstovaujantis aplinkos ministras – elektromobiliai ar mažiau taršesnės transporto priemonės yra vis dar neįperkamos, jų pakrovimas stacionariose stotelėse taip pat sukeltų nemažą galvos skausmą. Ar didesni ir priverstiniai mokesčiai tikrai duos laukiamą efektą? Kodėl net nesvarstomi kiti alternatyvūs ir mažiau skaudūs apmokestinimai? Taip pat nepakankamai šnekama apie skatinimo būdus.
Manau, kad tolygiai siekiant mažinti taršą, galėtų būti didinamos kompensacijos netaršių transporto priemonių įsigijimui, o ne mokestinės bazės didinimas, kuris labiausiai paveiks mažiausias pajamas gaunančias socialines grupes. Kad tokių kompensacijų taikymas netaptų dar didesniu turtingųjų rėmimu, Vyriausybė galėtų aiškiai sureglamentuoti tvarką, numatančią teisingesnį paramos išdavimo principą.
Akivaizdu, kad įstatyminiai pakeitimai dėl šio mokesčio kelia daug aistrų, o jų svarstymas Seime bus vienas esminių darbų, surandant balansą tarp mokesčio dydžio ir efekto, kurį norime pasiekti visi – mažesnis CO2 išmetimas į aplinką.
Sunki situacija tradiciškai išryškėja kiekvienų metų rugsėjo mėnesį – perpildyti ir maršruto nesilaikantys autobusai tampa kiekvieno besinaudojančio šiuo transportu kasdienybe.
Šiuo metu Vyriausybėje vis dar svarstomas kito labai aktualaus mokesčio padidinimas. Už nepavojingų atliekų šalinimą sąvartyne, Aplinkos ministerijos siūlymu, reikėtų mokėti penkis kartus daugiau, lyginant su dabartiniu mokesčiu. Ministerija yra pateikusi projektą, kuriuo siūloma minėtą mokestį padidinti iki 50 eurų už toną. O tai tradiciškai reiškia, kad tokie pakeitimai neišvengiamai atsiras ir galutinėje sąskaitoje, kurią už išvežtas šiukšles gaus gyventojai.
Šio mokesčio didinimo priežastys ir logika grindžiama išaugusiais ekologiniais standartais. Suprantame, kad atliekų šalinimas sąvartyne yra pati blogiausia ekologijos atžvilgiu priemonė, todėl ji turėtų būti brangiausia, tą pabrėžia ir Europos Komisijos patvirtintas Žaliasis kursas.
Pirmiausiai atliekos turi būti rūšiuojamos ir atrūšiuotos grąžinamos antriniam panaudojimui arba perdirbimui į toliau naudojamas gamyboje žaliavas, įskaitant kompostavimą, energijos iš atliekų išgavimą arba panaudotos kitais būdais. Atliekos, kurių negalima perdirbti turi būti deginamos. Natūralu, kad laikantis minėtos atliekų tvarkymo hierarchijos deginimas turėtų būti pigesnis nei šalinimas sąvartynuose.
Laikantis hierarchijos ir pradėjus pilnu pajėgumu veikti visoms trims deginimo elektrinėms, turėtų drastiškai mažėti į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekis, vadinasi, sąvartyno mokesčio didėjimas, mažėjant į sąvartynus pristatomų atliekų kiekiams, gyventojams turėtų nesijausti, nes atliekų tvarkymas keičiamas į galimai pigesnį būdą – deginimą. Pasinaudodama šiuo principu, Aplinkos ministerija atkerta, kad teiginys, jog pakilęs mokestis sąvartynams didins vartotojams atliekų kainą, yra nepagrįstas. Tačiau nutyli kitą faktą – pats deginimas brangsta ir valstybė čia nepadarė namų užduočių, nes svertų paveikti deginimo kainą praktiškai neturi.
Deginimo kaina irgi turi savo logiką, į ją taip pat įeina taršos mokesčiai, mokami pagal tą patį sąvartynams taikomą įstatymą, be to, deginimo kaina turi užtikrinti investicijų grąžą investuotojams, nes deginimo įrenginiai yra pastatyti praktiškai iš privataus kapitalo. Kaip jau ir minėjau, čia valstybė ir padarė didžiausią klaidą – reikėjo valstybės lėšomis statyti deginimo įrenginius ir taip išsaugoti tiesioginę deginimo kainos kontrolę.
Kol kas Aplinkos ministerija nėra linkusi atskleisti deginimo kainų nustatymo peripetijų ir galimai neieško būdų pristabdyti deginimo kainų augimą, nes būtent jos ateityje labiausiai lems kainų gyventojams augimą.
Bet kokiu atveju, ar tai bus didesni mokesčiai už atliekų šalinimą sąvartynuose, ar jos bus deginamos, kas šiandien užtikrintai paneigs, jog tai neatguls ant galutinio vartotojo pečių?
