Eugenijus Sabutis. I. Šimonytės pažadai neišsipildė: už šildymą teks mokėti daugiau?
Ilgos ir karštos vasariškos dienos anksčiau ar vėliau tikrai pasibaigs, o tada, vėstant orams, vis dažniau girdėsime naujienas apie būsimą šildymo sezoną. Jis tikrai ne už kalnų, ši tema tampa vis aktualesnė ir nors žiniasklaidos antraštėse ji kol kas pasirodo labai epizodiškai, tačiau jau visai netrukus mirgės vis dažniau. Deja, bet energijos išteklių kainų dinamikos tendencijos gana liūdnos. Šilumininkai tiesmukiški ir ragina gyventojus ir visus vartotojus ruoštis didesnėms sąskaitoms negu praėjusį šildymo sezoną.
Dabar jau net neverta abejoti, kad aukštos energijos kainos ir toliau išliks, o Lietuvos ir vėl lauks ganėtinai sunkus šildymo sezonas. Verta prisiminti, kad kelios praėjusios žiemos buvo bene brangiausios per dešimtmetį – centralizuotos šilumos kaina gyventojų sąskaitose vidutiniškai didėjo daugiau nei 50 proc., todėl visi pranešimai, kad ateinančią žiemą už suvartotą šilumą išvysime identiškas sąskaitas ar net dešimtadaliu didesnes tikrai nedžiugina.
Taip, energetikos krizės sukeltas žaliavų kainų šokas pasaulio rinkose stabilizavosi ir nebesiekia buvusio piko, tačiau energijos kainos yra vis dar aukštos. Tariant trumpiau – jos toli gražu negrįžo į prieškrizinį lygį. Vartotojų sąskaitose sunkmetis vis dar tęsis, nes centrinio šildymo kaina ir toliau bus aukšta bei kirs gyventojams per kišenes pakankamai skaudžiai. Bet ar galėjo būsimos šilumos kainos būti kitokios ir nebrangti, lyginant su praėjusia žiema? Atsakymas vienareikšmiškas – galėjo.
Reikia suprasti, kad esminiu kainą lemiančiu faktoriumi išlieka naudojamo kuro struktūra ir jo įsigijimo kaina, kuri vidutiniškai Lietuvoje sudaro iki 80 proc. galutinės šilumos kainos. Galutinę sąskaitą vartotojui lemia ir tai, kaip valstybė apmokestina centrinį šildymą ir karšto vandens tiekimą. Metodika čia paprasta ir išvestinių veiksnių nereikėtų ieškoti, nors galutinę kainą veikia ir kiti faktoriai: amortizacija, investicijos ar atlyginimai, bet jie kainų metodikoje daro itin minimalią įtaką. Kainų nustatyme esminiais aspektais išlieka biokuro ar gamtinių dujų sandoriai rinkoje ir šalia jų einantis pridėtinės vertės mokestis (PVM).
Ir jeigu biokuro kainos biržoje išlieka praktiškai tokios pačios ir stabiliai didesnės, tai gamtinių dujų kainų prognozės yra gana pesimistinės. Planuojama, kad jos kils, o tai labai blogos naujienos gyventojams, nes šalia pigiausio kuro (biokuro), šalčiausiais mėnesiai šilumininkams gali tekti deginti ir gamtines dujas, o tai gali dar labiau išdidinti mėnesines sąskaitas vartotojams. Bet ir čia nėra blogiausia naujiena.
Valdantieji dar šio pavasario pačiame gale nusprendė, kad jokios kainų krizės nebėra, todėl lengva ranka nepratęsė lengvatinio PVM tarifo šilumai ir karštam vandeniui. Tą jie padarė, kaip visada, itin gudriai. Išlaukdami, kada termometrų stulpeliai šoktels į viršų, ir tada, kai centrinio šildymo kainos žmonėms rūpės mažiausiai – gegužės pradžioje.
Tik priminsiu, kad pastaruosius šildymo sezonus galiojo nulinis PVM tarifas centralizuotai teikiamai šilumos kainai ir karštam vandeniui, tačiau nuo naujo 2024–2025 m. šildymo sezono gyventojai už būsto šildymą gaus sąskaitas, kuriose jau bus šioms paslaugoms tradicinis PVM tarifas. Šilumininkai net neslepia ir iš anksto įspėja, kad sąskaitų dydį šiemet labiausiai ir lems PVM lengvatos panaikinimas, o už tai atsakomybę turi prisiimti būtent Vyriausybė, nesiteikusi jos pratęsti.
Tik pasikartosiu, kad tikrai galėjo viskas vykti kitaip, ir vietoje grėsmingų antraščių apie kylančias šilumos kainas, galėtume matyti, kad šildymas pigs arba bent jau nebrangs, nes Vyriausybei tylint ir nieko nedarant, dar birželį užregistravome pasiūlymą besibaigiančią šildymo lengvatą pratęsti bent vienam sezonui. Numatydami, kokia finansinė našta staiga užgrius buitinius vartotojus, skubiai pasiūlėme atkurti iki tol galiojusį reglamentavimą, numatantį nulinio PVM tarifo taikymą šilumos energijai ir karštam vandeniui.
Deja, bet konservatorių frakcijos balsais šis projektas buvo atmestas jau pateikimo stadijoje. Durys tolimesnėms diskusijoms parlamente užsitrenkė. Nors jų tikrai reikėjo, ypatingai dėl premjerės Ingridos Šimonytės žodžių, išsakytų per šio projekto pristatymą Seimo tribūnoje. Agituodama balsuoti prieš lengvatos pratęsimą, ministrė pirmininkė išsakė dvi sparnuotas frazes: „dujų kainos grįžo iš esmės į prieškrizinį lygį“ ir „šildymo kainos taip pat susinormalizavo“. Jau tada buvo gana keistas jausmas klausytis tokį trykštantį optimizmą ir problemos nematymą, tuo labiau šis pojūtis apima dabar, kai galutinai tampa aišku, kad kainos negrįžo į prieškrizinius laikus. Kas tikrai grįžo, tai Seimo konservatorių ir visos Vyriausybės ne kartą naudota frazė, kad kainų augimas nuo Vyriausybės nepriklauso ir valdantieji į šiuos procesus nesikiš. Vėl pakartota, kad didesnės sąskaitos pačių žmonių reikalas.
Ypatingai stebina kritika mūsų, siūlančių ir toliau taikyti nulinį PVM tarifą karštam vandeniui ir šildymui atžvilgiu, sakant, kad ši problema efektyviai sprendžiama kompensacijomis ir pašalpomis. Visų kritikų norėtųsi paklausti, o kaip oriai jie jaustųsi, jeigu reikėtų pildyti prašymus kompensacijoms ir pašalpoms? Esu įsitikinęs, kad valstybės rūpestis jos piliečiu visų pirma turi būti nukreiptas į tai, kad jo gaunamos pajamos ir turimos būtinosios išlaidos neįstumtų jo į pagalbos prašytojo padėtį. Tokie valstybės veiksmai mažintų socialinę atskirtį, socialinę įtampą, ir pagaliau padėtų nukreipti visos socialinės sistemos žmogiškuosius išteklius į tikrai jiems aktualių problemų sprendimą.
Gyventojai ką tik pergyveno užklupusią dviženklę infliaciją, kurios rodikliai paskutinį kartą buvo fiksuoti tik 1996 metais, žmonės vis dar susiduria su rekordinėmis maisto kainomis, kurių augimas beprecedentis ir sunkiai paaiškinamas. Lietuvoje veikiančių komercinių bankų ekonomistai taip pat netrykšta optimizmu, nes jie žiniasklaidoje nuolat pabrėžia, kad maisto ir paslaugų kainos šiais metais vis dar turi tendenciją didėti. Pagaliau neužmirškime ir kitos opios problemos – Lietuvoje būsto paskolos vis dar yra vienos didžiausių tarp Europos valstybių. Todėl taip gražiai ir pompastiškai pristatomas gyventojų pajamų augimas (ar tik ne menamas?) vargu ar kompensuos jų realiai patiriamas išlaidas.
Besibaigiant šio Seimo kadencijai jau tvirtai galima konstatuoti, kad dabartiniai valdantieji nesiėmė jokių priemonių, kad maisto kainos būtų bent kiek suvaldytos, pasyviai stebėjo įmokų už būsto paskolas augimą, todėl, mano manymu, tikrai galėjo bent šioje vietoje mesti pagalbos ratą, kad bent sąskaitos už šildymą vartotojams nebekiltų. Juolab, kad du metus iš eilės ši priemonė visiškai pasiteisino. Tą ne kartą pripažino ir pačios valdančiųjų partijos.
