Nepakeičiamas ministras Dainius Kreivys eina pareigas jau beveik dvejus metus. Jis turėjo daugiau nei pakankamai laiko taisyti praėjusių valdžių klaidas. Dabar jis kaltina visus aplink. D. Kreivys aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose, kai buvo priimami svarbiausi sprendimai.
Kai situacija dėl energijos kainų tapo nebekontroliuojama ir sunkiai prognozuojama, valdantieji pradėjo ieškoti kaltųjų. Apgailėtina, kad kaltųjų paieškoms skiriama daug daugiau pastangų ir energijos nei tiesioginei veiklai.
Kiek dar leisime šiam ir kitiems ministrams kratytis atsakomybės, skleisti sumaištį visuomenėje ir įkaitais laikyti gyventojus bei verslą?
Kaip politikas, D. Kreivys galėtų pademonstruoti politinę brandą: prisiimti atsakomybę ir pasitraukti.
Į situaciją, kurią turime šiandien, atvedė ministro politinės lyderystės stoka, nuolatinis bėgimas paskui nuvažiuojantį traukinį. Energetikos ministerijai yra patikėta formuoti valstybės politiką energetikos sektoriuje, kontroliuoti jos įgyvendinamą, užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šalies vartotojų aprūpinimą energija mažiausiomis sąnaudomis ir konkurencingomis kainomis.
Jeigu ministrui keliami klausimai, jis turėtų atsakyti be užuolankų, neieškodamas kaltųjų kitur, nesislapstydamas už premjerės ar visos valdančiosios daugumos nugarų. Ar Kreivys pajėgus parodyti tokią politinę lyderystę? Lyderystę, kuri nebeskaldytų, negąsdintų vidaus ir išorės priešais, nebaksnotų į praeitį, nuramintų ir sutelktų visuomenę, kuriai šiuo metu to ypatingai reikia?
Ministro ir vyriausybės delsimas žmonėms smogė rekordiškai išaugusiomis sąskaitomis, o verslui – nepakeliamomis sąnaudomis.
Dar praėjusių metų viduryje, tik pradėjus kilti žaliavų kainoms pasaulinėse rinkose, ne tik opozicija, bet ir energetikos ekspertai įspėjo: elektros, dujų, šildymo kainų šuolis – neišvengiamas. Ką į tai ministras D. Kreivys? Jis ramino: kainos tuoj pradės kristi. Premjerė antrino: kainų augimas nuo vyriausybės nepriklauso, vyriausybė „nesikiša”.
Ministro prognozės neišsipildė: kainos nekrito, žmonės ir verslai toliau buvo stumiami į duobę. Tereikia prisiminti opozicijos nuolat siūlytą tikslinę pagalbos gyventojams priemonę – centriniam šildymui ir tiekiamam karštam vandeniui taikyti nulinį PVM. Šis pasiūlymas buvo sumaltas į miltus.
Tačiau kas gi nutiko netrukus? Įtampai ir nerimui augant, vyriausybė paskelbė, kad taikys nulinį PVM besišildantiems centralizuotai! Ši priemonė staiga tapo tokia patraukli vyriausybei, kad ji bus taikoma net dviem šildymo sezonams. Tai kam reikėjo to drabstymosi purvais, kai lengvatą siūlė opozicija? Kas atlygins sugaištą laiką?
Pagal elektros kainas Lietuva vis dar yra šiaurės Europos regiono lyderė. Esame brangiausių kainų sala. Lenkijoje elektra kainuoja 181 Eur/MHv, Estijoje – 139 Eur/MHV, Suomijoje – 132 Eur/MHv. Kitose šiaurės valstybėse elektros kainos daug mažesnės. Tuo metu Ispanija ir Portugalija išsiderėjo Europos Komisijos išimtį, leidžiančią sumažinti elektros energijos kainas. Šiose Pirėnų pusiasalio valstybėse elektra šiandien kainuoja vos 100 Eur/MHv.
O Lietuva eksportuoja pigiai pasigamintą elektrą, nors mums patiems jos gyvybiškai trūksta. Eksporto apimtys tik auga. Ar tai normali situacija? Ar normalu, kai valstybinė energetikos įmonė investuoja į energijos gamybą kitose šalyse ir tai pristatoma mums kaip sėkmės istorija? Tuo metu Lietuvos vidaus generacijos pajėgumai smuko nuo 30 iki 20 procentų – tai konstatuoja pats ministras D. Kreivys, bet ir toliau laikosi įsikibęs savo kėdės.
