Ketvirtadienį Prezidentas skaitė parlamentui ir visuomenei skirtą metinį pranešimą. Tai buvo trečiasis šalies vadovo metinis pranešimas ir antrasis šios kadencijos Seime. Nors valstybės vadovas akcentavo visų mūsų vieningumą ir nesikeičiančią strateginę nuostatą remiant Ukrainą, tačiau kitose srityse valdančiųjų daugumai negailėjo kritikos.
Šiame straipsnyje norėčiau akcentuoti ir išskirti, mano įsitikinimu, svarbiausius valstybės vadovo pasisakymo momentus.
Planuojant sveikatos reformą, toliau neatsakoma į visuomenės ir oponuojančių politikų klausimus. Negirdimi nei opozicijos, nei visų svarbiausia – medikų bendruomenės argumentai. Ketvirtadienį prie Vyriausybės vykęs šeimos gydytojų protestas tą dar kartą patvirtino.
Infliacijos krizė nevaldoma. Valdančiųjų pasiteisinimai, kad atlyginimų ir socialinių išmokų didinimas leis gyventojams nepajusti rekordinių kainų augimo – skamba neįtikinamai, nes pinigų nuvertėjimas suvalgo didinimo naudą, todėl būtini kiti mokestiniai sprendimai, ypač tiems, kurie gauna mažiausias pajamas: senjorams, žmonėms su negalia, skurdžiau gyvenančioms šeimos ir visiems, kurie patiria didesnę socialinę atskirtį.
Viena iš svarbiausių ir vis dar neišspręstų problemų – esminiai pokyčiai mokesčių sistemoje. Prieš rinkimus būsima mokestinė pertvarka buvo kertinis šios valdančiosios daugumos pažadas. Tačiau plačiai reklamuota mokesčių reforma, deja, šioje kadencijoje dar net neprasidėjo ir, kaip akcentavo Prezidentas, laiko ją pradėti beveik nebeliko. Tuo tarpu verslas lieka nežinioje, investicijos neskatinamos, o gyventojams daugiau tvarkos ir paprastumo, mokant mokesčius, teks palaukti.
Viešasis sektorius ir toliau lieka nežinomybėje. To priežastis labai paprasta – įtampą šiame sektoriuje kelia valdančiosios daugumo rengiama ir jau daug kritikos sulaukusi valstybės tarnybos reforma. Ji nepamatuota ir su abejotinais tikslais.
Ypač svarbu buvo išgirsti, ar Prezidento požiūris į savivaldybes ir į jų problemas išlieka valstybės vadovo prioritetu. Klausydamas metinį pranešimą ir išgirsdamas, kokią didelę dalį Prezidentas skiria savivaldos aktualijoms, supratau, kad regionai ir nuo Vilniaus labiau nutolę rajonai, randa savo vietą visoje valstybės vadovo politinėje darbotvarkėje. Visiškai pritariu Prezidentui, jog būdamos arčiausiai žmonių savivaldos institucijos geriausiai jaučia tikruosius visuomenės poreikius. Jos jau ne kartą įrodė, kad gali susitvarkyti net su didžiausiomis krizėmis. Geriausi pavyzdžiai – koronaviruso pandemijos ir migrantų krizės suvaldymas. Turime labiau pasitikėti savivaldybėmis ir jose gyvenančiais žmonėmis. Deja, dėl valdančiosios daugumos politinių ambicijų, savivaldybės nesulaukia svarbiausių sprendimų dėl finansinio savarankiškumo stiprinimo. Seimą yra pasiekę tiek Prezidento, tiek socialdemokratų frakcijos pateikti esminiai projektai, kurie leistų savivaldybėms augti ir siekti ambicingų tikslų.
Suprantu, kad opozicija, nedalyvaudama Seimo posėdžiuose, sulaukia daug kritikos iš valdančiųjų, iš politologų, tačiau baigiant labai norisi pacituoti valstybės vadovo mintį ir požiūrį, kodėl vis tik taip įvyko: „Net neprasidėjusios diskusijos nutraukiamos sausu „ne“. Ne toje Seimo salės pusėje gimę pasiūlymai nugula stalčiuose ar pražilsta, belaukdami Vyriausybės išvadų. Balsuojama ne už ar prieš konkretų siūlymą, o tam, kad oponentui būtų parodyta jo vieta.
