Šios kadencijos Seimas pradėjo jau paskutinius savo veiklos metus, o tuo pačiu neoficialiai įjungė ir žalią šviesą naujam politiniam sezonui. Tik šįkart jis bus išskirtinis ir kardinaliai skirsis nuo kitų: ateinantys metai – vadinamieji rinkiminiai metai, nes žymės net trejų eilinių rinkimų laikotarpį. Agitacinį šou jau stebime kurį laiką. Ypač jis jaučiamas valdančiosios koalicijos gretose. Klysta tie, kurie teigia, kad pastarieji išsišokimai dešiniųjų Vyriausybėje yra prasidėjusio rinkiminio periodo įžanga. Taip nėra, nes įžanga prasidėjo kur kas anksčiau, o viešumoje itin plačiai aptartas politinis lėkščių daužymas Vyriausybės posėdyje tebuvo dar vasaros pradžioje prasidėjusių koalicijos nesutarimų tąsa.
Grįžkime į šių metų birželį, kai Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis ir premjerė Ingrida Šimonytė pasižymėjo ne vienu kontroversišku pasisakymu dėl išankstinių Seimo rinkimų ar net Vyriausybės atsistatydinimo. Konservatoriai tariamo „perkrovimo“ politika ne tik įnešė sumaišties, bet ir ne juokais įpykdė savo mažuosius partnerius. Žiežirbos tarp laisviečių, liberalų ir konservatorių viršūnių kartais net nustelbdavo patį faktą dėl pirmalaikių rinkimų. Kaip ir minėjau, nesutarimai tęsiasi jau kurį laiką ir tikiu, kad savo aukščiausio taško šiais metais jie dar nepasiekė. Jį išvysime visai netrukus, Seime priimant naują valstybės biudžetą, kai valdančiosios koalicijos riteriai išsitrauks savo aštriausius ginklus ir kaltins vieni kitus būtais ar nebūtais dalykais.
Žinoma, santykių aiškinimosi dramos politikoje nėra naujas darinys. Tačiau šios valdžios siužeto vingiai pačią politinę dramą pakėlė į naują lygį. Visi sutiksime, kad siekiantys perrinkimo yra linkę tarpusavyje konkuruoti, taip tikėdamiesi sėkmės rinkimuose. Tačiau tai nereiškia, jog politiką reikia paversti į kažką, kas labiau primena muilo operas ir jose rodomus šeimyninius kivirčus – įsižeidusiųjų purkštavimus, nekalbadienius ar hiperbolizuotą koalicijos partnerių ignoravimą. Visa tai stebint darosi nejauku.
Bet kur kas svarbiau, kad vaidai dešiniųjų Vyriausybėje neleido rimčiau pradėti spręsti svarbiausių vidinių problemų. Jų sąrašas tikrai ne trumpas, bet bene opiausia iš jų, palietusi ne vieną Lietuvos gyventoją šiais metais – tai būsto įperkamumas ir rekordiškai išaugusios bankų paskolos nekilnojamajam turtui. Lietuvos gyventojai moka kone didžiausias palūkanas už paskolas visoje euro zonoje. Būsto paskolų palūkanos 50 proc. didesnės nei euro zonos vidurkis. Kodėl Lietuvoje susidarė būtent tokia situacija, kai palūkanos už būstą yra vienos aukščiausių Europos Sąjungoje (ES)? Čia ir vėl galima liūdnai pajuokauti, kad mūsų šalies žmonės jau priprato pirmauti toje statistikoje, kuri didelio pasididžiavimo neatneša. Kalbu apie dar vieną rodiklį, kuriame neturime priešininkų – tai maisto kainų brangimas. Šitoje grafoje taip pat pirmaujame tarp visų ES šalių.
Atsakymo toli ieškoti nereikia ir jis randamas valdančiųjų pasirinktame veikimo modelyje. Mėnesis po mėnesio, kol gyventojai gavo vieną po kitos naujienas apie Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimus didinti „Euribor“ palūkanų normas, Vyriausybė, pasinaudodama burtažodžiu „Vyriausybė nesikiš, nes tai didins infliaciją“, nesiėmė nė vieno veiksmo ir nesvarstė jokių galimybių padėti papildomų išlaidų dėl to patiriantiems žmonėms. Atrodo, kad ši Vyriausybės politika tęsis ir toliau. Dešiniųjų koalicija labiau linkusi spręsti savo vidinius ginčus, nei imtis realių priemonių ir bent jau pabandyti ištiesti pagalbos ranką būsto paskolas turintiems gyventojams. Juo labiau, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas visai neseniai paragino neturėti optimistinių lūkesčių, nes palūkanų normų mažinimo tikėtis dar anksti.
Kokia padėtis šiandien? Mėnesinė įmoka už vidutinę būsto paskolą Lietuvoje per metus išaugo 200 eurų – iki daugiau kaip 600 eurų per mėnesį. Būsto paskolas dėl pastaruoju metu padidėjusių palūkanų grąžinti darosi vis sunkiau. Apklausos parodė, kad beveik pusė gyventojų, turinčių būsto paskolas, atsakė, kad susiduria su sunkumais jas grąžindami. Tai visiškai nestebina. Pavyzdžiui, labai atsargią 50 tūkst. eurų paskolą paėmę klientai dabar per metus sumoka 1260 eurų didesnę sumą nei prieš metus. 80 tūkst. eurų paskolai tvarkyti tenka bankui sumokėti 2016 eurų daugiau, atitinkamai „populiariausios“ 100 tūkst. eurų paskolos turėtojai papildomai per metus sumoka 2520 eurų daugiau. Skaičiai išties įspūdingi. O dėl šio padidėjimo laurus iš dalies turėtų prisiimti ir Vyriausybė.
Natūraliai kyla klausimai, kodėl Lietuvoje būsto paskolos tapo vienomis didžiausių tarp Europos valstybių ir kodėl daugelyje kitų ES valstybių narių būsto paskolų turėtojai dėl išaugusių palūkanų normų nesusidūrė su sunkumais jas mokėdami. Ir kodėl teigiu, kad dėl rekordinių palūkanų Lietuvoje iš dalies kalti ir mūsų šalies valdantieji.
Žinoma, įvairių analitinių skaičiavimų, metodikų taikymo ir skaičiavimų yra daug, bet koncentruotis reikėtų į dvi esmines priežastis.
Pirmoji iš jų – didesnė bankų priežiūra ir griežtesni įpareigojimai jiems. Valstybių narių centriniai bankai dar iki palūkanų didėjimo krizės įpareigojo komercinius bankus ar kitas kredito įstaigas savo klientams visų pirma rinktis ne kintamas palūkanų normas, o fiksuotas palūkanas arba kitaip apsidrausti nuo palūkanų normų svyravimų. Tariant trumpiau – ES šalys padarė namų darbus, o jų gyventojai dėl to susiduria su menkesniais finansiniais sunkumais, jų negąsdino ECB net dešimt kartų iš eilės priimti sprendimai nuosekliai didinti palūkanų normas. Reikia pažymėti, kad kitos šalys nesiekė priverstinai bankų klientų imti paskolų su fiksuotomis palūkanomis, tačiau siekė sukurti tokią bankų paslaugų rinką, kurioje fiksuotos palūkanos ilguoju laikotarpiu pasiteisintų labiau. Ir tą daugumai valstybių pavyko padaryti, nes su fiksuotomis palūkanomis kartu ėjo ir įpareigojimai bankams pateikti žmogaus apsisprendimą palengvinančią informaciją apie palūkanų normų fiksavimo privalumus ir galimus trūkumus bei refinansavimą. Sutikime, kad Lietuvoje tokių procesų pastaruosius metus tikrai nematėme, nes bankai paskolas dalijo be didesnės kontrolės. Dar daugiau. Atsibudęs po ilgo ir gilaus miego, Lietuvos bankas tik šių metų rugsėjo viduryje pagaliau pateikė panašius pasiūlymus, kurie ES erdvėje galiojo jau kurį laiką. Pripažinęs, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio euro zonos valstybių, kuriose vartotojai iki šiol turėjo ribotas galimybes rinktis, ir kad visa palūkanų normos padidėjimo rizika perkeliama ant vartotojų pečių, ši institucija ėmėsi iniciatyvos ir surašė savo kovos priemones prieš išaugusias palūkanas. Tik priminsiu, kad ECB iki to laiko jau devynis kartus buvo padidinęs bazinių palūkanų normas. Šioje vietoje tinka visiems labai gerai žinomas posakis: „geriau vėliau negu niekada“.
Vis dėlto, Lietuva nebuvo vienintelė šalis, nepadariusi savo namų darbų. Tokių valstybių buvo ir daugiau. Tačiau esminis mūsų skirtumas nuo jų – šios valstybės nelaukė devintojo ar dešimtojo ECB sprendimo, o iškart ėmėsi priemonių palengvinti naštą paskolų turėtojams.
Todėl galima konstatuoti, kad antroji priežastis, kodėl kitose ES narėse nekilnojamojo turto paskolos žemesnės – tai šių šalių Vyriausybių pateikti pagalbos paketai, skirti didėjančioms palūkanų normoms suvaldyti. Tarp jų ir mūsų artimiausios kaimynės – Latvija ir Lenkija.
Taip pat, kaip ir Lietuvoje, per pastaruosius porą metų Latvijoje pragyvenimas rekordiškai išbrango. Praėjusiais metais rekordiškai išaugo energijos išteklių kainos, po to atėjo maisto kainų krizė, o dabar atkeliavo brangių paskolų metas. Reaguodamas į tai, Latvijos parlamentas žengė pirmą žingsnį, kad būtų priimti teisės aktų pakeitimai dėl privalomo būsto paskolų įmokų mažinimo, kurį bankai gali taikyti savo esamiems klientams. Pirmuoju svarstymu Biudžeto ir finansų (mokesčių) komisijos parengtuose pasiūlymuose numatoma 50 proc. sumažinti būsto paskolų sutartims vieniems metams taikomą skolinimosi palūkanų normą – pakeitimai yra Vartotojų teisių apsaugos įstatymo dalis. Planuojama, kad sumažintas tarifas bus nustatytas vieniems metams nuo 2023 m. lapkričio 1 d. Manoma, kad tai būtų išeitis iš dabartinės krizės, dėl kurios daugeliui būstų savininkų išaugo būsto paskolų įmokos. Parama bus taikoma standartinėms paskoloms, kurios neturi pradelstų mokėjimų, ir ateityje neturėtų turėti įtakos paskolų gavėjų kredito reitingui.
Panašius veiksmus jau atliko ir Lenkija, kur už paskolas keturis mėnesius per metus nereikės mokėti palūkanų. Kitur susitarimai su bankais buvo sudaryti savanoriškai, pavyzdžiui, Graikijoje kredito įstaigos savanoriškai sumažino palūkanų normas 0,2 proc. Galime persikelti šiauriau, į Airiją. Jos Vyriausybė ir parlamentas kartu su Airijos centriniu banku vykdė diskusijas dėl paramos priemonių skyrimo asmenims, sudariusiems hipotekos sutartis. Patvirtinus 2024 m. šalies biudžetą, taip pat buvo patvirtintos ir tam tikros pagalbos priemonės, kuriomis siekiama suteikti paramą asmenims, turintiems būsto paskolas. Viena iš pagrindinių Airijos vyriausybės priemonių apima laikiną vienų metų hipotekos palūkanų mokesčio lengvatą, kurios bendra išlaidų suma gali siekti iki 125 mln. eurų. Tuo tarpu Austrija savo gyventojams nusprendė teikti negrąžintinas finansines subsidijas paskolų turėtojams. Didžiausią iš jų sudaro net 10 tūkst. eurų parama, kai asmuo turi 75 tūkst. eurų paskolą.
Savo ruožtu, Ispanijos valdžia patvirtino Gerosios praktikos kodeksą, kurio pagrindinis tikslas – sušvelninti paskolų palūkanų normų augimą. Pagal jį siekiama sumažinti galiojančią „Euribor“ taikomą procentinę palūkanų normą 0,1 proc. Šios šalies kaimynė Portugalija taip pat neatsiliko, sukurdama savo pagalbos priemones. Jos numato, kad kintamų palūkanų būsto paskolų gavėjai galėtų teikti prašymą bankui, siekdami 2 metų laikotarpiui fiksuoti finansinių įsipareigojimų įmoką ir taikyti mažesnę orientacinę palūkanų normą. Kur kas svarbiau, kad Portugalijos Vyriausybės pateiktas pagalbos paketas leidžia gyventojams gauti metinę valstybės subsidiją, kuri gali siekti net iki 800 eurų. Ši parama bus teikiama iki kitų metų galo.
Valstybių, kurios ėmėsi veikti ir padėti savo gyventojams, ratas yra kur kas platesnis. Jau prie išvardytų šalių dar būtų galima pridėti ir kitas ES nares. Ši statistika rodo tik viena – Lietuvos Vyriausybė net teoriniu lygmeniu nesiėmė svarstyti kad ir menkiausių priemonių, kurios galėjo pagelbėti būsto paskolų turėtojams. Dešiniųjų valdžios prisiimtas veikimo modelis labiau skatina vidines ir gana siauras rietenas koalicijos viduje nei koncentravimąsi į realias problemas. Lietuva, deja, vėl tapo pirmūne džiugesio nenešančioje statistikoje, kai gyventojai dar kartą priversti mokėti bene brangiausiai iš visų šalių. Panašų procesą jau stebėjome, kai Vyriausybė pasyviai stebėjo maisto kainų augimą, nors vis daugiau ES valstybių ėmėsi priemonių kainų augimo tempui stabdyti.
