Merų kadencijų įvedimas yra ilgalaikis konservatorių noras. Dar 2018 m. TS-LKD frakcija pristatė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisą, kad merai galėtų būti tiesiogiai renkami ne daugiau kaip 2 arba 3 kadencijoms iš eilės. Bet Seimas šio siūlymo nepalaikė ir atmetė – motyvuota tuo, kad iš žmonių atimama teisė patiems apsispręsti ir išsirinkti, kas ir kiek laiko bus jų gyvenamosios vietovės vadovas.
Tuo metu Seime valdančiąją daugumą sudarė „valstiečiai“, kurių balsais ir buvo atmestas šis konservatorių pasiūlymas. O dabar „valstiečiai“ jau kalba apie kadencijų įvedimą. Kas pasikeitė per tuos 3 metus?
Tai populistinis pasiūlymas, nes yra tik kelios savivaldybės, kurių merai kartais apibūdinami kaip „kunigaikštukai“ – Druskininkų, dar Kauno miesto ir Pasvalio. O savivaldybių yra 60. Faktas tas, kad merai visur sklandžiai perrenkami – rinkimai visiškai užtikrina jų kaitą.
Kadangi meras šiuo metu nėra vienasmenis savivaldybės vadovas, o tik tarybos pirmininkas ir kai kurių sprendimų įgyvendintojas, – kalbos apie kokį nors kadencijų įvedimą yra beprasmės.
Vilnius, t. y. centrinė valdžia, visada nori smulkmeniškai kontroliuoti savivaldą per įstatymus. Apie tai kalbėjo net EBPO. Jų teigimu, savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių visoje organizacijoje, kiekviena sritis itin detaliai apibrėžta. Kadencijų įvedimas reikštų naują reguliavimo naštą savivaldai, tačiau dar svarbiau tai, kad iš Lietuvos gyventojų būtų atimta galimybė rinkti(s).
Dešinieji politikai mėgsta pasirinktinai pacituoti KT teismo nutarimą savo kadencijų siūlymui pateisinti, ypač vieną jo vietą, kurioje kalbama apie „demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą“.
Pasaulyje yra vos keletas valstybių, kuriose numatyta, kiek kartų meras gali būti perrenkamas. Europos Sąjungoje vos poroje valstybių esama tokių apribojimų.
Kadangi meras šiuo metu nėra vienasmenis savivaldybės vadovas, o tik tarybos pirmininkas ir kai kurių sprendimų įgyvendintojas, – kalbos apie kokį nors kadencijų įvedimą yra beprasmės. Tarybos priima svarbiausius sprendimus, pavyzdžiui, dėl savivaldybių biudžeto, – todėl nesuprantama, kodėl akcentuojama neribota merų valdžia ir jos ribojimas. Be to, egzistuoja daugybė demokratinių kontrolės mechanizmų – nežinia, kodėl griebiamasi kadencijų šiaudo.
Esant normaliam savivaldybių tarybų ir mero įgaliojimų santykiui, kadencijų ribojimas nereikalingas. Savivaldybės savo pavyzdžiu tai puikiai įrodo. Kelių savivaldybių reputacija neturėtų tapti dingstimi nustatyti griežtas reguliacines normas visai Lietuvai.
Įsivaizduokime, kad būtų nustatyta, jog meru asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Ko tuo pasiektume?
Įsivaizduokime mažytę savivaldybę: žmogiškųjų išteklių – nedaug. Baigėsi antroji mero kadencija, visi patenkinti jo darbu. Bet ši nedidelė bendruomenė turės ieškoti sau kito žmogaus? Tačiau įdirbis, patirtis ir pasitikėjimas juk yra visos bendruomenės turtas.
Seimas yra laisvas Konstitucijoje įtvirtinti vienokią ar kitokią savivaldos sistemą. Konstitucija gali būti keičiama arba taisoma ir referendumu, bet pirmiausia tai yra Seimo reikalas.
Gal kai kas galvoja apie merą kaip prezidento analogą. Tačiau Prezidentas yra valstybės vadovas, vienasmenis institutas, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. O meras iš esmės yra tik tarybos pirmininkas, turintis teisę atstovauti savivaldybės gyventojams įvairiuose susitikimuose.
