Į Seimo salę pagaliau atkeliavo nevienareikšmiškų diskusijų viešojoje erdvėje sukėlusi sveikatos įstaigų tinklo pertvarka. Parlamente reformą pristatęs Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys įtikinėjo, jog pertvarka siekiama geresnės paslaugų kokybės ir didesnio sveikatos paslaugų prieinamumo.
Prieštaringų vertinimų šiai reformai ir pagrįstos kritikos dar iki jos pristatymo buvo ne tik viešojoje erdvėje, jos netrūko ir Seimo salėje pristatymo metu. Ir tai natūralu, nes didžiąją reformos pateikimo dalį A. Dulkys skyrė skambiems lozungams apie tai, kokia bus naudinga ligoninių tinklo pertvarka sveikatos apsaugos sistemai ir Lietuvos gyventojams.
Ne vienam Seimo nariui susidarė įspūdis, kad sveikatos apsaugos ministras pristatymo metu skaitė gerai paruoštą reklaminį bukletą su sudėliotomis frazėmis ir akcentuotinais dalykais apie reformos nešamą naudą. Išklausius tokias pozityviai ministrui surašytas tezes ir pateikimui priėjus prie klausimų ir atsakymų stadijos – tokie tiek mano, tiek kitų parlamentarų įtarimai apie reklaminę skrajutę ministro rankose tik sustiprėjo. Ministro pristatyme buvo stokojama konkretumo, o uždavus aiškius klausimus apie rajoninių ir regioninių ligoninių likimą, savivaldybėms užkraunamą pavėžėjimo funkciją, greitosios medicinos pagalbos pertvarką, sudėtingesnį sveikatos paslaugų prieinamumą dėl naujai įvedamų geografinių kriterijų, gydytojų darbo krūvį ir jų galimus atleidimus bei perkėlimus į kitus miestus, ministras, atrodo, prarado tiek nuoseklumą, tiek tikslumą. Tik kartojo tas pačias iš anksto paruoštas frazes ir nieko konkretesnio nebegalėjo pateikti. Toks įspūdis, kad A. Dulkys iš Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose kuriamos alternatyvios realybės turėjo grįžti į konkretų gyvenimą, kuris jam, deja, sunkiai pažįstamas.
Apskritai galima kelti klausimą, kodėl tokio masto reforma yra pristatoma iš reklaminiame lapelyje surašyto teksto? Ministras, žinodamas, jog pertvarka palies visus Lietuvos gyventojus, mano manymu, turėjo pasiruošti geriau, nes pateikime tikrai trūko konkrečių atsakymų ir aiškiais duomenimis grindžiamų pavyzdžių. Juolab, reikėtų prisiminti ir ministerijos paskaičiavimus, jog reformai reikės daugiau kaip 710 mln. eurų, kuriuos planuojama paimti iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto.
Toks įspūdis, kad A. Dulkys iš Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose kuriamos alternatyvios realybės turėjo grįžti į konkretų gyvenimą, kuris jam, deja, sunkiai pažįstamas.
Užduoti argumentuotus klausimus apie ekonominį ir, svarbiausia, socialinį reformos pagrįstumą bus dar galima ateityje, nes pertvarką įgyvendinsiančių projektų svarstymas Seime dar tik įsibėgėja, o šiame tekste norisi grįžti būtent prie reklaminio teksto, A. Dulkio atsinešto į Seimo plenarinį posėdį.
Minėti įtarimai dėl reklaminio bukleto nebuvo tik įsivaizdavimai ar iš piršto laužti. Tą labai greitai patvirtino ir pati Sveikatos apsaugos ministerija. Praėjus vos kelioms dienoms po A. Dulkio savotiško penkmečio ir laukiančios šviesios sveikatos sistemos ir pacientų ateities plano pristatymo iš Seimo tribūnos, parlamentarus pasiekė ministerijos parengtos reklaminės ir agitacinės skrajutės apie ligoninių tinklo pertvarką, kurios buvo išmėtytos į Seimo narių pašto dėžutes. Jose taip pat rašoma tik apie pozityvias reformos pasekmes, geresnį sveikatos paslaugų užtikrinimą, pasikeisiantį pacientų gyvenimo būdą, sveikatos įstaigose dirbančiųjų tobulinimą ir t.t. Atidžiau panagrinėjus skrajutę – paralelių tarp A. Dulkio reformos pristatymo teksto ir buklete pateikiamos informacijos buvo galima rasti vis daugiau, o jeigu sulygintumėme ministro kalbos stenogramą su minėtos skrajutes tezėmis – tampa visiškai aišku, kad ministerijos parengta reklaminė informacija atgulė tiek į A. Dulkio atsineštą tekstą, tiek į bukleto lapus.
Panašumai tarp ministro pristatymo ir išspausdintų tezių nėra pats svarbiausias šių reklaminių skrajučių akcentas. Kur kas svarbesni ir įdomesni atrodo skrajutėse pateikiami didžiausi, pasak ministerijos, mitai ir juos neigiantys faktai apie šios ministerijos stumiamą Sveikatos įstaigų tinklo reformą.
Susidaro įspūdis, kad ministerija pati susikūrė mitus, kuriais bando apkaltinti visus aplinkui, ypatingai, kad šiuos mitus nepagrįstai skleidžia politiniai oponentai, neva tik dėl savo siaurų politinių interesų stabdantys reformą. Taip pat nuostabą kelia ir tai, kad ministerija, bandydama paneigti minėtus mitus, pateikia jos manymu faktus kaip atsvarą ir tikina, kad tik po reformos įgyvendinimo sveikatos paslaugos ir pati sveikatos apsaugos sistema taps efektyvi ir dirbanti geriau.
Šiame komentare norėčiau plačiau apžvelgti ministerijos pateiktus „mitus“ ir „faktus“ bei pabandyti savotiškai dekonstruoti juos vieną po kito.
Susidaro įspūdis, kad ministerija pati susikūrė mitus, kuriais bando apkaltinti visus aplinkui, ypatingai, kad šiuos mitus nepagrįstai skleidžia politiniai oponentai, neva tik dėl savo siaurų politinių interesų stabdantys reformą.
Ministerija teigia, kad vienas didžiausių mitų apie reformą yra tai, kad bus uždaromos ligoninės rajonuose. Ir tuoj pateikia faktą, kad ligoninės nebus uždaromos, daugiau paslaugų bus teikiama ambulatoriškai ir poliklinikose. Tačiau reforma dar net nepradėta kaip reikiant svarstyti, o jos padarinius jau galime matyti. Kėdainių ir Trakų ligoninėse nebeliks akušerijos ir ginekologijos skyrių. Ministerijos siekis 80 proc. visų įmanomų atvejų gydymą perkelti į steigiamus sveikatos centrus, kurie apjungs ligonines ir šeimos gydytojų paslaugas, o 20 proc. kitų sveikatos paslaugų sukoncentruoti didžiųjų miestų įstaigose reikš tai, kad po akušerinių skyrių naikinimo regionuose, greičiausiai bus uždaromi ir kiti skyriai – aktyvios chirurgijos, reabilitacijos, traumatologijos, vaikų ir pan. Be budinčio chirurgo ar traumatologo neįsivaizduojama ir priėmimo skyriaus veikla. Vadinasi, ir šie skyriai galimai bus uždaryti. Po šių skyrių panaikinimo, greičiausiai bus imamasi ir pačių ligoninių uždarymo. Trumpiau tariant, paciento sveikatai iškilus rimtesnei grėsmei, šis iš regiono bus siunčiamas į dešimtis ar net šimtus kilometrų nutolusią gydymo įstaigą. Apie tai jau ne kartą viešai kalbėjo ne vienas ir ne vienos ligoninės vadovas. Jų teigimu, ministras su savo komanda atvykdavo į ligoninę, jam būdavo pristatoma esama padėtis, pačios ligoninės požiūris į jos ateities perspektyvas, reikiamos investicijos. Ministras, kaip visada mandagiai ir šypsodamasis pritariamai linksėdavo, tačiau po kelių savaičių iš ministerijos tokias ligonines pasiekdavo nemalonios žinios, kad mandagūs vizitai yra tik mandagūs vizitai, kurie nieko nereiškia. Ministerijos įtikinėjimai, kad ligoninės nebus uždaromos, paneigia ir mano oficialiai gautas ministro pasirašytas raštas, kuriame aiškiai parašyta, kad vykdant sveikatos sistemos optimizavimą, kai kurias įstaigas visgi teks naikinti.
Kitas ministerijos pateikiamas mitas kalba apie medikų darbo vietų praradimą regionuose. Ministerija konstatuoja faktą, kad po reformos įgyvendinimo bus kuriamos patrauklios gyvenimo, darbo ir tobulėjimo sąlygos savivaldybėse. Šioje vietoje ministerijai norisi priminti, kad kaip tik atskiros savivaldybės jau ne vienerius metus vykdo įvairias programas, siekdamos pritraukti medikus dirbti regioninėse ir rajoninėse gydymo įstaigose. Savivaldybės medikams siūlo išskirtines sąlygas ir specialius socialinius paketus. Vienos siūlo nemokamą būstą, kitos – rezidentūros studijų kompensacijas ar net keliasdešimtis tūkstančių eurų siekiančias išmokas. Visa tai buvo ir yra daroma pačių savivaldybių iniciatyva. Kas ministerijai trukdė iki šiol užsiimti šiuo klausimu ir kodėl reikia laukti reformos, kad sukurti patrauklios gyvenimo, darbo ir tobulėjimo sąlygos savivaldybėse? Kaip visada, ministerija visiškai nesugeba detalizuoti ar konkrečiai paaiškinti ką ji turi omenyje? Medikams bus suteikiami tarnybiniai butai, kuriuos supirks ministerija? Norėtųsi išgirsti atsakymą bent jau į tokį konkretų klausimą, nes jeigu atsakymas būtų „ne“ – tai klausimas išliks neatsakytas – ką konkrečiai ministerija ir ministras visgi turi omenyje?
Šioje vietoje ministerijai norisi priminti, kad kaip tik atskiros savivaldybės jau ne vienerius metus vykdo įvairias programas, siekdamos pritraukti medikus dirbti regioninėse ir rajoninėse gydymo įstaigose.
Ministerija taip pat bando paneigti mitą, kad bus atimama žmonių teisė savo gyvenamojoje aplinkoje gauti medicinos paslaugas ir pateikia informaciją, kad būtinoji medicinos pagalba, skubi pagalba ir kitos svarbiausios medicinos paslaugos – iš viso 80 proc. – paslaugų bus suteikiamos arti namų. Tokiais teiginiais ministerija bando nuslėpti kur kas svarbesnį faktą, jog daugelyje savivaldybių gyventojas šiuo metu gali gauti ne tik 80 proc. paslaugų, apie kuriuos kalba ministerija, o praktiškai visas paslaugas. Siūlydama savo reformos variantą ministerija iš regionuose gyvenančių žmonių nori atimti svarbiausias sveikatos paslaugas ir prieinamomis palikti tik ambulatorines ir pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Tai nėra teisinga šių žmonių atžvilgiu, nes jie bus priversti savarankiškai ar pasinaudojus pavėžėjimo paslaugomis keliauti iki gydymo centrų didmiesčiuose.
Kitas mitas, kurį stengiasi paneigti ministerija, kalba apie tai, kad po reformos rajono ligoninėse liks tik slauga. Kaip faktas pateikiama informacija, kad savivaldybėse liks visos pagrindinės ir būtinosios medicinos ir ar sveikatos priežiūros paslaugos, didės jų kokybė, sutrumpės eilės pas gydytojus. Svarbu suprasti, kad apibrėžimą ir išaiškinimą kas yra pagrindinės ir būtinosios medicinos ar sveikatos priežiūros paslaugos nustatys ne pacientas, o pati ministerija, todėl sąrašas po reformos gali likti labai trumpas. Na, o dėl eilių sutrumpėjimo ministerija tikrai neklysta. Eilės pas gydytojus tikrai sutrumpės – iš rajonų atėmus penktadalį svarbiausių sveikatos priežiūros paslaugų bus naikinami ir gydytojų etatai, kai kurių specializacijų daktarai tiesiog nebedirbs rajonuose. Kai nebebus pas ką kreiptis – tai natūraliai eilė bus lygi nuliui. Tik kažkaip ministerija nesako apie eiles didžiuosiuose medicinos centruose. O juose eilės taip pat sumažės? Papildomai galima prisiminti chirurgines ir akušerines paslaugas. Iš regionuose besigydančių pacientų bus atimtos galimybės atlikti net gana nesudėtingas procedūras – apendicito ar išvaržos operacijas, o gimdymo galimybės arti savo namų bus labai ženkliai apsunkintos. Matant tokią informaciją, drąsiai galima teigti, kad ši reforma sveikatos paslaugų prieinamumą pablogins.
Kaip paskutinį ir svarbų mitą, ministerija suformulavo teiginį, kad greitoji medicinos pagalba nutols nuo namų, o kaip atsvarą tokiam teiginiui, ministerija pateikia faktą, jog po reformos greitosios pagalbos atvykimo laikas sutrumpės iki 15 min. mieste ir iki 25 min. kaime. Noriu priminti, kad greitosios medicinos pagalbos tarnyboms toks rodiklis taikomas jau daug metų ir jo laikomasi. Ministerija turėtų atidžiau skaityti jai vadovaujančio ministro įsakymus.
Be visų minėtų ministerijos sukurtų faktų ir mitų į akis krenta ir dar vienas punktas, kurį ministerija naudoja kaip vieną iš reformos įgyvendinimui svarbiausių akcentų. Ministerijos teigimu, po įvykdytos pertvarkos kiekvienoje savivaldybėje bus teikiamos kokybiškos svarbiausios sveikatos paslaugos, užtikrinančios skubią medicinos pagalbą 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Prie šio punkto net nesinori išsiplėsti ir plačiau komentuoti, nes jis yra absurdiškas. Nejaugi ministerija mano, kad šiuo metu gydymo įstaigos, teikiančios skubią medicinos pagalbą savivaldybėse dirba tik nuo 8 iki 17 val. ir tik nuo pirmadienio iki penktadienio? Ir tik reforma, ministerijos teigimu, užtikrins, kad paslaugos būtų teikiamos visą parą? Mano manymu, šis paskutinis punktas gerai iliustruoja vaizdą, kokiais niekuo nepagrįstais ir tariamais faktais disponuoja ministerija ir kaip ji yra pasiruošusi vykdyti pačią ligoninių tinklo pertvarką – su išgalvotais faktais, skaičiais ir stipriai stengiantis iškraipyti informaciją, sakant, kad dabar niekas nefunkcionuoja ir yra blogai, o po reformos viskas bus gerai.
