Turbūt nerasime nė vieno Seimo nario, kuris savo pasisakymais ar įrašais socialiniuose tinkluose pasisakytų prieš stiprią savivaldą. Žodžiais kiekvienas Seimo narys pripažįsta, kaip savivaldai reikia suteikti daugiau galių, daugiau savarankiškumo, daugiau teisių. Tačiau kai ateina laikas prabalsuoti „UŽ“ – valdančioji dauguma kažkodėl nuspaudžia stabdį. Didesnis finansinis savivaldybių savarankiškumas, skolinimosi galimybių praplėtimas – atmetami.
Nuosekliai einant – pavasario sesijoje atmestas ir mano paruoštas bei opozicijos balsais palaikytas Konstitucijos pakeitimas dėl tiesioginių merų rinkimų ir dabartinio savivaldos modelio išsaugojimo. Kol kas projektas neatmestas galutinai – jis sugrąžintas rengėjui, t.y. man, tobulinti.
Ką gi, projektą patobulinau atsižvelgdamas į Seimo Teisės departamento pastabas, iš naujo surinkau projektą palaikančių Seimo narių parašus (socialdemokratų, „valstiečių“, regionų frakcijos ir Mišrios grupės) ir šią savaitę patobulintas Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas užregistruotas ir norisi tikėti, kad rudens sesijoje bus teikiamas svarstyti iš naujo.
Nors analogiškų pastabų netruko ir valdančiųjų variantui, tačiau tai jiems netrukdė į jas neatsižvelgti.
Tačiau esminės šio Konstitucijos pakeitimo nuostatos, kad savivaldybės meras yra savivaldybės tarybos narys, jos pirmininkas ir savivaldybės vadovas, nekeičiau. Ne kartą pasisakiau viešai straipsniuose ir iš Seimo tribūnos, kad mano giliu įsitikinimu, toks modelis sėkmingai veikia jau šešerius metus, juo patenkinti savivaldybių gyventojai ir tai yra viena iš esminių stiprios savivaldos sąlygų.
Žodžiais kiekvienas Seimo narys pripažįsta, kaip savivaldai reikia suteikti daugiau galių, daugiau savarankiškumo, daugiau teisių.
Tikiu, kad naujai registruotas Konstitucijos pakeitimo projektas bus pateiktas per pirmuosius ateinančios rudens sesijos posėdžius. Seimui pritarus po pateikimo, jis suspės prisijungti prie Seimo pirmininkės pateikto projekto ir būti svarstomas kartu parlamento komitetuose. Juk toks buvo ir pirminis tikslas: pateikime abu variantus kartu, o svarstymo stadijoje išgryninsime geriausią, kuris tiks visoms frakcijoms. Deja, tuo metu valdantieji pasuko kitu keliu – pritarė tik savam, o socialdemokratų grąžino tobulinti.
Telieka apgailestauti, kad praėjusioje sesijoje įvykę balsavimai atskleidė, jog valdančioji dauguma nėra nusiteikusi eiti į kompromisą su visomis Seimo frakcijomis. Atmetę tuo metu socialdemokratų teiktą įstatymo projektą ir pritarę tik Seimo pirmininkės pateiktam variantui – valdantieji praktiškai uždarė duris plačiam pozicinių ir opozicinių frakcijų sutarimui dėl tiesioginių merų rinkimų, o jo tikrai reikės. Nes vien tam, kad konstitucinės pataisos būtų priimtos, reikia mažiausiai 94 parlamentarų balsų tiek pirmojoje priėmimo stadijoje, tiek – antrojoje.
Žiūrint procedūriškai viskas yra teisėta ir teisinga, nes Seimo nariai apsisprendė balsuodami ir tokia buvo Seimo valia, tačiau šalia procedūrinių ir teisinių aspektų labai svarbus yra ir moralinis aspektas. Opozicijos teiktam variantui savo pritarimą išreiškė tiek prezidentas, tiek visus merus vienijanti Lietuvos savivaldybių asociacija, kuri oficialiai kreipėsi į Seimo pirmininkę, prašydama palaikyti būtent tokį variantą, kuriuo būtų išsaugomas esamas mero statuso modelis.
Visų frakcijų seniūnai buvo susitarę, kad bus pritarta abiem variantams, kad galėtumėm toliau svarstyti, diskutuoti, rasti geriausią sprendimą. Tačiau Seimo salėje ne tik aš, bet ir visi opozicijai priklausantys Seimo nariai pasijuto, švelniai tariant, apgauti, nes vieningai palaikėme abu variantus, o valdantieji – tik savo, nors žadėjo palaikyti abu.
Telieka apgailestauti, kad praėjusioje sesijoje įvykę balsavimai atskleidė, jog valdančioji dauguma nėra nusiteikusi eiti į kompromisą su visomis Seimo frakcijomis.
Labai dažnai mėgstame vieni kitus moralizuoti ir kaltinti politikavimu, ypatingai valdantieji mėgsta tuo kaltinti opoziciją, tačiau šiuo atveju patys parodė, kad politiką supranta tik kaip politiką – šaltai ir ciniškai – o politinę kultūrą padėjo giliai į stalčių. Tačiau kritikuodami opoziciją, vis primena jai politinės kultūros stoką.
Kaip tik šioje vietoje galima savęs paklausti kelių klausimų: pirma, ar iš viso bus sutarta dėl Konstitucijos pakeitimo ir tiesioginių merų rinkimų numatymo joje, ir antra, kas bus apkaltintas, jeigu sutarimo nebus surasta?
Atsakymas į pirmą klausimą yra daug sunkesnis, negu į antrą. Mano manymu, jeigu pavasario sesijoje būtų pritarta abiem variantams ir būtų uždegta žalia šviesa abiejų variantų svarstymui – tada būtų galima prognozuoti, kad ir valdantieji, ir opozicija rastų tikrai visiems priimtiną ir tenkinantį variantą.
Tačiau atmesdami opozicijos variantą valdantieji patys savo rankomis šiuo klausimu suvienijo opoziciją, nuteikė prieš save, nors patys neturi reikiamų balsų skaičiaus Konstitucijos pataisoms priimti.
Visi žinome, kad besipykstantys žmonės argumentuoja emocijomis, o ne protu, todėl susitarti besipykstantiems tarpusavyje yra nepalyginamai sunkiau, nei diskutuojantiems ir bendrai ieškantiems sprendimų. Todėl šiandien nelabai įžvelgiu racionalaus susitarimo galimybę.
Galbūt valdančiųjų niekada netenkino stipri savivalda, kuri ir pandemijos ir kitais kriziniais laikotarpiais akivaizdžiai parodė, kad sugeba geriau, greičiau, tiksliau ir efektyviau susitvarkyti su kylančiomis problemomis nei tą gali daryti Seimas ir Vyriausybė savo nurodymais?
Atsakymas į antrą klausimą yra akivaizdus: nepavykus susitarti, bus apkaltinta visa opozicija.
Šalia šių dviejų klausimų visada eina ir kiti: kodėl visgi valdantieji taip priešinasi dabartinio savivaldos modelio išsaugojimui? Į šį klausimą galiu atsakyti iškeldamas kitus klausimus. Galbūt konservatoriams nepatinka, kad regionuose, didžiuosiuose miestuose neturi savo merų, o grįžus senajai tvarkai, kai merus rinkdavo tarybos – galbūt pavyks užkulisiniais susitarimais pasiekti sau palankesnių rezultatų?
Galbūt netenkina kai kurie stiprūs regioniniai ir tarp jų didžiųjų miestų merai, ir tai tėra paprasčiausias kerštas? Galbūt valdančiųjų niekada netenkino stipri savivalda, kuri ir pandemijos ir kitais kriziniais laikotarpiais akivaizdžiai parodė, kad sugeba geriau, greičiau, tiksliau ir efektyviau susitvarkyti su kylančiomis problemomis nei tą gali daryti Seimas ir Vyriausybė savo nurodymais? Nesitikiu, kad kada nors gausiu atvirus atsakymus į šiuos klausimus.
Na, ir paskutinis, mano manymu, ne mažiau svarbus aspektas, kurį labai mėgsta pabrėžti valdantieji – tai įstatymų leidybos infliacija, arba kitaip sakant – jų nepamatuota gausa.
Valdantieji teigia, kad Seime per daug teikiame, svarstome ir priimame įstatymų pataisų, kad juos dažnai nėra pamatuotos ir reikalingos, kad jų gausa atspindi tik Seimo narių norą įsirašyti eilinį pliusą savo biografijose, tačiau neatspindi realaus poreikio. Jų manymu, reikia elgtis racionaliai, pamatuotai, iš anksto diskutuoti apie įstatymų pakeitimų poreikį, prie pakeitimų prieiti kompleksiškai.
Šiuo atveju, priėmus Seimo pirmininkės siūlomą Konstitucijos pakeitimą bus nueita priešingu keliu, nes reikės greitai, nelabai turint laiko diskusijoms, iš esmės keisti Vietos savivaldos įstatymą, nes jame ne tik reikės iš naujo apibrėžti, kas yra meras, kokios yra jo galios, teisės ir pareigos, tačiau reikės ir per naują apibrėžti savivaldos tarybos įgaliojimus, greičiausiai įvesti naujus pareigūnus – o tai reiškia ir naujas išlaidas.
Ar tikrai to reikia? Visa tai (deja) paaiškės jau visai greitai – 2023 metų pradžioje.
