Sveikatos apsaugos sistemoje sumaištis nesibaigia. Trys chaotiški ministro Arūno Dulkio metai pasižymėjo viskuo, bet tik ne nuosekliu ir konstruktyviu darbu. Atmintyje vis dar iškyla ramus, išlaikytas, dalykiškas buvęs Valstybės kontrolierius, kuriam net teko pasidžiaugti geriausio valstybės tarnautojo apdovanojimu. Deja, geriausio šios kadencijos ministro nominacijos jis nesulauktų greičiausiai net iš savo kolegų.
Suprantama, kad opozicijos politikai nė vienam valdančiųjų atstovui nedalija pagyrų ir gražių žodžių, tačiau šiam ministrui ir jo vadovaujamai sričiai neigiamą įvertinimą jau ne pirmą kartą išrašo būtent jo anksčiau vadovauta aukščiausioji audito įstaiga. Šiais metai Valstybės kontrolė savo išvadoje „Sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos apžvalga“ itin kritiškai ir neigiamai įvertino vadinamąją „ligoninių“ reformą. Naujoje ataskaitoje – „Slaugos specialistų poreikio užtikrinimas“ – Valstybės kontrolei optimizmo ženklų įžvelgti vėl nepavyko.
Apžvalgoje vertinta viena iš sveikatos apsaugos sistemos sričių – slaugytojų ir slaugos specialistų trūkumas, paruošimo problemos, veiklos ir kompetencijos apimtys, darbo užmokestis. Visa tai labai svarbu, tačiau pro akis neturėtų praslysti pats svarbiausias dalykas, dėl kurio chaosas sveikatos sistemoje vis nesibaigia – tai aiškių, įrodymais pagrįstų planų nebuvimas. Valstybės raida grindžiama ilgalaikėmis strategijomis. Vyriausybės veikla grindžiama programos nuostatų įgyvendinimo planu. Juo remiasi visos ministerijos ir atitinkamai planuoja savo veiklą. Deja, šioje dėlionėje yra viena keista išimtis – tai Sveikatos apsaugos ministerija. Dar prieš pradėdamas dirbti ministru A. Dulkys pasigyrė, kad turi didžiulės apimties „Covid-19“ suvaldymo planą. Pandemija baigėsi, o plano taip niekas ir nepamatė. Valstybės kontrolė vertindama sveikatos priežiūros tinklo pertvarką kuo aiškiausiai pabrėžė, kad „kitaip nei ankstesnių reformų metu, susistemintas dokumentas, reglamentuojantis pertvarkos kryptis, pagrindinius veiksmus, jų terminus, rodiklius ir kt., nebuvo parengtas.“ Naujausioje valstybės kontrolės ataskaitoje – dar vienas ministerijos chaotiško darbo pavyzdys: „Norint rezultatyviau patenkinti slaugos specialistų poreikį, reikia: tobulinti slaugos specialistų poreikio planavimo procesus valstybės ir savivaldybės lygmenimis; skatinti aktyvesnį ministerijos, savivaldybių, gydymo ir švietimo įstaigų tarpinstitucinį bendradarbiavimą; įgyvendinti daugiau įvairių pritraukimo ir išlaikymo darbo vietose priemonių.“
Skaitant Valstybės kontrolės ataskaitą stebina net ne tai, kad iki šiol nesugebėta pasiekti ir įgyvendinti Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. strategijoje beveik pusės iškeltų tikslų, o tai, kad jų siekti ministerija po trejų metų veiklos galbūt bus pasiruošusi tik kitų metų pradžioje. Nors nereikėtų labai stebėtis, nes tuoj pat Valstybės kontrolė nurodo atitinkamas priežastis: „<…> slaugos specialistų poreikiui planuoti valstybės lygmeniu trūksta tiksliais ir aktualiais duomenimis grįstos prognozės ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo; <…> nepakankamas slaugos specialistų poreikio planavimas savivaldybėse ir gydymo įstaigose; <…> valstybinis užsakymas rengti specialistus neplanuotas pagal kvalifikacijas ir specializacijas; <…> priemonių planas slaugos specialistų pritraukimui ir išlaikymui darbo vietose valstybės lygiu dar nepatvirtintas; <…> nepakankamas slaugytojų darbo krūvių stebėjimas ir reguliavimas.“ Visa naujausia valstybės kontrolės ataskaita tiesiog mirga žodžiais, turinčiais neigiamą reikšmę, t. y. reiškiančiais tai, kad kažko nedaroma: neplanavo, nevykdė, nestebėjo, nederino, neužtikrino ir pan. Ministerija, panašu, į šias pastabas eilinį sykį užmerks akis, nes slaugytojoms jau paruošta nauja „dovana“ – daugiau atsakomybių, daugiau darbo; o ar bus didesni darbo užmokesčiai – nežinia.
Reikia atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą – tai ministro puikius gebėjimus atsimušinėti nuo kritikos. Jeigu kritikuojama ligoninių reforma – ministras atsako, kad čia tik nepatenkintų merų ir ligoninių direktorių nenoras taikytis su pokyčiais. Jeigu ministras sulaukia kritikos dėl sveikatos įstaigas masiškai paliekančių gydytojų – kalti įstaigų vadovai: seniai einantys pareigas – dėl to, kad užsisėdėjo, naujai einantys – dėl to, kad nauji ir nesupranta reformų esmės, o jeigu ir tai nepadeda – tada kalta tampa vadovų kaita. Jeigu kritikuojamas nepakankamas darbo užmokestis – vėl kalti ir merai, ir įstaigų vadovai. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio atstovai šių problemų priežastis žino geriausiai ir nebijo jų įvardyti: medikai iš darbo išeina dėl per didelio darbo krūvio ir dėl per mažų atlyginimų. Ką, kaip ir kiek dirbti, nustato būtent Sveikatos apsaugos ministerija, leisdama ir nuolat keisdama tam tikslui skirtus teisės aktus. Sveikatos įstaigų finansavimo apimtys lygiai taip pat priklauso ne nuo kažko kito, o būtent nuo Sveikatos apsaugos ministerijos. Tačiau ministras ramia sąžine kartoja, kad kaltę turi prisiimti merai ir įstaigų vadovai. Tą patį jis sako ir apie nedidelius atlyginimus gaunančias slaugytojas – kalti įstaigų vadovai, nors Valstybės kontrolės ataskaitoje aiškiai konstatuota, jog pati ministerija skirdama finansavimą sveikatos priežiūros įstaigoms niekaip jame neišskiria atlyginimų slaugos specialistams. Tačiau „rūpintis“ slaugos specialistų atsakomybėmis ir pareigomis ministerija nepamiršta.
Galbūt šioje vietoje reikėtų ministerijai ir ministrui priminti jų pačių pareigas, kurios yra patvirtintos Vyriausybės nutarimu, kurios yra labai aiškios ir nedviprasmiškos: „ <…> ministerijos veiklos tikslai yra: 7.1. formuoti valstybės politiką asmens sveikatos priežiūros srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą; <…> Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama Nuostatų 7.1 papunktyje nurodyto veiklos tikslo, atlieka šias funkcijas: 8.1. nustato asmens sveikatos priežiūros veiklos poreikius, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros prieinamumo, kokybės (tinkamumo ir priimtinumo) reikalavimus, įstatymų numatytais atvejais organizuoja asmens sveikatos priežiūrą“. Jeigu pati ministerija neplanuoja, prastai koordinuoja, nekontroliuoja, nesidomi ir neprižiūri procesų, neformuoja aiškių užduočių – ar jos funkcijas turi perimti savivalda kartu su sveikatos priežiūros įstaigomis?
Ministerija jau daug kartų savo atsakymuose į kritines pastabas dėl planavimo trūkumų atsirašinėjo, jog mes klystame, jog planai yra, jog viskas derinta ir tam įdėta labai daug darbo ir pastangų. Į šį chorą įsiliejo ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, pasirašiusi net 82 lapų raštą, kuriame pateikiama gausybė informacijos, kaip puikiai, šauniai, atvirai, skaidriai ir produktyviai dirba visa Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija. Šį raštą gavo ir Prezidentūra, ir Seimo kanceliarija. Aišku, labiausiai norėtųsi skaityti ne optimistines panegirikas, o atsakymą į klausimą: jeigu taip viskas gerai suplanuota, jeigu ministerija viską taip derino su savivalda, su sveikatos priežiūros įstaigomis, su medikų atstovais, su visomis suinteresuotomis grupėmis, tai kodėl būtent dabar kilo tokia didžiulė nepasitenkinimo banga, kodėl būtent dabar gydytojai palieka ligonines, kodėl Valstybės kontrolė savo ataskaitose nuolat baksnoja į ministerijos negebėjimą atlikti jai teisės aktais numatytas funkcijas?
Deja, ir patys medikai, ir savivalda, ir Valstybės kontrolė jau aiškiai atsakė, kur reikia ieškoti kaltųjų. Taip, ministerijos atstovai, pats ministras skyrė labai daug laiko kelionėms po Lietuvą, po savivaldybes, susitikimams su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais, su vietos politikais. Tačiau pasikalbėti dar nereiškia išgirsti. Medikai ir savivalda norėjo dialogo, išklausymo ir įsiklausymo. Vietoje to gavo tiesiog dialogo imitaciją. O kur link viskas krypsta, geriausiai apibūdina viena citata iš Valstybės kontrolės ataskaitos: „vertinant vykstančius slaugos specialistų poreikio planavimo procesus, viskas vyksta teoriniu lygiu; procesai krypsta ne slaugos specialistų skaičiaus didinimo linkme, o darbo funkcijų delegavimo kitos srities specialistams.“
