Infliacija toliau stiebiasi į viršų ir savo piką pasieks per artimiausius mėnesius. Bent jau tokias prognozes pateikia ekonomistai.
Statistikos departamento paskelbti išankstiniai duomenys rodo, kad infliacijos kreivė perkopė 18 proc., o tokie skaičiai Lietuvoje nebuvo fiksuojami jau dvidešimt šešerius metus. Tai yra didžiausias kainų šuolis nuo 1996 metų. Didesnis kainų augimas fiksuotas tik Estijoje. Ten infliacija siekia 19 proc. Tačiau tokį Estijos „lyderiavimą“ euro zonoje greitu metu perims Lietuva. Labai tikėtina, kad metinės infliacijos tempas mūsų valstybėje vasarą pasieks 20 proc. ir šiose prestižo nekeliančiose lenktynėse Lietuva pralenks Estiją ir taps absoliučia lydere.
Manoma, jog didesnio atokvėpio galima bus tikėtis rudenį, tačiau tokie skaičiavimai, mano manymu, yra pernelyg optimistiniai, nes šiuo metu esančias infliacijos priežastis keis kitos. Infliacijai didėti taip pat neleis vis dar tvyranti nežinomybė dėl karo Ukrainoje.
Reikia akcentuoti, kad patikslinta metinė infliacija euro zonoje siekė 8,1 proc. ir per porą mėnesių pakito nežymiai. Tuo tarpu Lietuvos rodiklis jau vasarą gali būti 2,5 kartų didesnis nei daugelyje kitų ES valstybių.
Kas labiausiai lemia tokią didelę infliaciją Lietuvoje? Žinoma, rekordiškai brangstantis maistas. Pigiausių maisto produktų vidutinis krepšelis Lietuvos parduotuvėse buvo brangesnis daugiau kaip 23 procentais, palyginus su praeitų metų tokiu pačiu laikotarpiu. Iš stebimų 52 būtiniausių prekių brango net 49 prekės. Pastebima, kad reikšmingiausiai brangę produktai – saulėgrąžų aliejus, pagrindinės daržovės, duona ir pieno produktai. Trumpiau tariant, produktai, kurie turėtų būti įperkami ir sudarantys būtiniausių prekių krepšelį.
Pigiausių maisto produktų vidutinis krepšelis Lietuvos parduotuvėse buvo brangesnis daugiau kaip 23 procentais, palyginus su praeitų metų tokiu pačiu laikotarpiu.
Įdomu pastebėti, kad iki šiol skelbiant infliacijos duomenis, nuolat buvo pabrėžiama, kad jos rodikliai auga dėl kylančių elektros, dujų ir šilumos kainų. Tačiau naujausiose Statistikos departamento prognozėse, energetikos sektorius jau nebėra taip akcentuojamas, visas dėmesys ir visos rekordinės infliacijos priežastys ieškomos išskirtiniame maisto kainų augime. Ir tai yra natūralu.
Vyriausybė šias tendencijas, kaip jau tapo įprasta, stebi iš šono. Tam tikrų institucijų, įskaitant ir Konkurencijos tarybą, neveiklumas taip pat stebina ir nepalieka abejojančių, kad šios institucijos daro per mažai. Juolab, lūkesčiai dėl maisto kainų stabilizavimosi nedžiugina. Bent jau iki rudens matysime tą pačią kainų augimo dinamiką, kurią matome pastaruoju laikotarpiu.
Priminsiu, kad panašų vaizdą matėme ir kylant energijos kainoms. Praktiškai daugiau nei metus visomis priemonėmis bandėme įtikinti valdančiųjų daugumą, kad geriausias ir efektyviausias būdas iškart sumažinti vartotojų sąskaitas ir iš dalies amortizuoti infliacijos sukeltą kainų bumą Lietuvoje yra lengvatinio PVM taikymas. Apie būsimą krizę dėl energijos kainų augimo pradėjome garsiai kalbėti labai anksti. Deja, į tai nebuvo tinkamai sureaguota. Jokių realių žingsnių nebuvo kurį laiką. Vis dėlto, kylančios kainos ir opozicijos spaudimas privertė valdančiuosius Seimui pateikti pataisas, esą skirtas amortizuoti energijos kainų augimą buitiniams vartotojams. Iš esmės jos leido tik kelis dalykus – mokėjimus už šildymą, dujas ir elektrą išdėlioti per penkerius metus bei išplėsti paramos gavėjų ratą. Bet jau tuo metu buvo aišku, kad Vyriausybės teikiamos priemonės nesuveiks taip, kaip buvo tikėtasi – ir tai pasitvirtino. Kainos Lietuvoje toliau mušė rekordus, o gautos sąskaitos už šildymą pralenkė net pesimistiškiausias prognozes. Visa ši situacija tęsėsi keletą mėnesių, kol valdančioji dauguma pagaliau atsižvelgė į socialdemokratų pasiūlymus ir pagaliau ryžosi pritaikyti lengvatinį PVM tarifą centriniam šildymui. Šis sprendimas, kaip įsitikinome, iškart davė savo poveikį ir sumažino vartotojų sąskaitas. Valdančioji dauguma pripažino, jog valstybė visgi turi svertus daryti intervenciją į kainų augimą ir pasiekti greičiausią rezultatą – mažesnes sąskaitas gyventojams.
Ar yra įrankių, kurie įgalintų stabdyti maisto prekių kainų tolesnį augimą?
Visa ši situacija tęsėsi keletą mėnesių, kol valdančioji dauguma pagaliau atsižvelgė į socialdemokratų pasiūlymus ir pagaliau ryžosi pritaikyti lengvatinį PVM tarifą centriniam šildymui.
Taip. Taikant lygiai tokį patį teisinį reguliavimą, kuris buvo panaudotas suvaldant energijos kainas t.y. priimti socialdemokratų įregistruotas pataisas, siūlančias žymiai mažesnį PVM būtiniausiems maisto produktams.
Kodėl anksčiau rašiau, kad yra visiškai natūralu, kad pagrindinėmis infliacijos priežastimis nebelaikomos energijos kainos, o jų vietą užima kylančios maisto kainos? Lengvatinio PVM taikymas leido ne tik amortizuoti energijos kainų šoką, bet ir prislopino jos poveikį metinei infliacijai. Kodėl negalima padaryti to paties su maisto prekėmis?
Apie būtinybę įvesti lengvatinį PVM kai kurioms maisto grupėms kalba ne tik kai kurie ekonomistai, su socialdemokratų siūlymu sutinka ir Prezidentūra, kuri aiškiai sako, kad mažesnis PVM maistui galioja daugelyje ES šalių, lengvata pritaikoma greitai ir galutinis vartotojas ją pajustų. Tą patį sakome ir mes.
Apie mažesnio PVM maistui veiksmingumą prakalbo ir mūsų kaimynai. Latvijoje planuojama pritarti PVM tarifo mažinimui nuo 21 iki 5 proc. šviežiai mėsai, šviežiai žuviai, kiaušiniams ir pagrindiniams pieno produktams. Tokiais pakeitimais siekiama mažinti naštą gyventojams ir nebeauginti infliacijos.
Maistui priversti taupyti ne tik mažiau uždirbantys, bet ir vyresni Lietuvos gyventojai.
Matome, kad kaimyninės šalys tikrai naudoja būdus, kurie galėtų būti pritaikyti ir Lietuvoje. Šioje situacijoje tikrai nesinorėtų pakartoti scenarijaus, kurį matėme su energijos kainomis. Vyriausybė privalo nebesnūduriuoti ir reaguoti į maisto kainų augimą. Efektyviausias kelias – mažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams, surandant modelį, kaip užtikrinti, kad lengvatos naudą pajustų galutinis vartotojas. O tų modelių yra ne vienas. Apie juos jau esu ne kartą rašęs: geros valios susitarimas su didžiausiais prekybos centrais ir mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų stebėseną ir kontrolę vykdančios Konkurencijos tarybos aktyvesnė veikla.
Premjerė Ingrida Šimonytė, pasinaudodama Jungtinės Karalystės Ministro Pirmininko Boriso Johnsono pavyzdžiu, taip pat galėtų imtis lyderystės. Štai, britų premjeras planuoja viešinti degalinių pavadinimus, kurios nemažino degalų kainų po to, kai vyriausybė sumažino akcizą degalams. Kodėl šis geras pavyzdys negalėtų būti taikomas aukščiausiu lygiu Lietuvoje taip, kaip padarė JK vyriausybė?
Būdų mažinti kainas ir vykdyti stebėseną tikrai yra. Reikia tik pajudėti iš mirties taško.
Juolab, kad paskutinės apklausos parodė skaudžią tiesą – išlaidas maistui dėl augančių kainų labiausiai apribojo absoliuti dauguma gyventojų, kurie gauna mažesnes pajamas. Maistui priversti taupyti ne tik mažiau uždirbantys, bet ir vyresni Lietuvos gyventojai. Akivaizdu, kad maisto kainos itin skaudžiai smogia senjorams, todėl ir reikėtų nedelsiant svarstyti, kaip padėti mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams.
Vyriausybei tradiciškai norisi priminti, kad valstybės pirminė pareiga yra apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenes grupes ir neblokuoti pasiūlymų vien dėlto, kad juos teikia ne valdantieji, o opoziciniai socialdemokratai.
Eugenijus Sabutis yra Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojas
