2023 metų biudžetas – skydas Lietuvos žmonėms, apsaugantis juos nuo supančių ekonominių iššūkių. Taip trumpai galima apibendrinti finansų ministrės Gintarės Skaistės žodžius, išsakytus dar praėjusių metų pačioje pabaigoje, priimant valstybės biudžeto projektą. Praėjo trys mėnesiai, o to plieninio skydo vis dar nėra. Žodžiai netapo darbais, o biudžete numatytos ir taikomos priemonės toli gražu neužtikrina tinkamos apsaugos, bent jau tokios, kurią taip užtikrintai gynė ministrė.
Kaip ir daugeliui gyventojų, taip ir Seimo opozicijai tokie finansų ministrės pareiškimai neatrodė įtikinami. Patikslinant reikėtų pabrėžti, kad tokia G. Skaistės ištransliuota žinutė nebuvo atsitiktinė. Ji atspindėjo viso biudžeto svarstymo Seime eigą, kai užsispyrus ir beatodairiškai buvo bandoma laikytis savo pasirinktos taktikos ir gražiomis kalbomis bandyti savotiškai užliūliuoti visuomenę. Ką tuo metu teko girdėti iš valdančiųjų? Tiek dirbantieji, tiek pensininkai, tiek mažiausias algas gaunantys ir socialiai pažeidžiamiausi bus apsaugoti. Biudžetas leis sukurti sąlygas ženkliai didinti žmonių pajamas. Tai ne kartą valdančiųjų buvo pakartota iš Seimo tribūnos.
Panašios kalbos netyla net ir dabar, vis dar tenka girdėti dešiniųjų Vyriausybės atstovų pasvarstymus apie tai, kad priimtos priemonės dėl pajamų didinimo yra visiškai pakankamos ir puikiai sugeria infliacijos sukeltą rekordinių kainų šoką. Tokie pasisakymai ir dabar vykstantys procesai primena ir liūdną valstybės biudžeto priėmimo procesą, kai vienas po kito buvo atmetinėjami socialdemokratų ir kitų opozicinių frakcijų pasiūlymai bent kiek pakoreguoti konservatorių vadovaujamos valdžios parengtą biudžetą, kad jis būtų socialiai jautresnis ir palankesnis žmonėms. Jau tuo metu bandėme aiškiai pasakyti, kad rekordinių maisto kainų laikotarpiu vis grėsmingiau besibeldžianti infliacija be pėdsako ištrins visus plačiai išreklamuotus algų ir išmokų padidinimus. Visi argumentai ir pasiūlytos priemonės dėl platesnio išmokų diferencijavimo pagal žmonių pajamas, mokestinių lengvatų maisto produktų krepšeliui buvo atmesti, jų nė nesvarsčius, o to rezultatus dabar galima išvysti prekybos centrų lentynose.
Valdančiųjų žadėti pokyčiai ir pagalbos priemonės nesuveikė, greičiau jos duoda netgi atvirkščią rezultatą: gyventojų uždarbis taip ir nepasivijo maisto kainų augimo, o realios šeimos ūkių pajamos sumažėjo net dešimtadaliu. Dešiniųjų Vyriausybės pasirinkta ekonominė ir mokestinė politika stumia šalį į milžiniškų kainų smegduobę, iš kurios išlipti bus itin sunku. Toks kainų šuolis visa jėga smogė tai gyventojų grupei, kuri yra socialiai pažeidžiamiausia ir susiduria su skurdo rizika.
Jau ne kartą buvo akcentuota, kad maisto kainos mūsų šalyje siekia Europos Sąjungos (ES) vidurkį, vidutinės gyventojų pajamos sudaro tik apie 50 proc. vidutinių europiečių pajamų. Tačiau tai ne pabaiga, nes ekonominės prognozės nieko gero nežada. Maisto kainos Lietuvoje tik didės.
Prastėjanti ekonominė situacija, kaip jau paminėta, labiausiai paliečia tuos, kurie yra atsidūrę skurdo gniaužtuose. Susiklosčiusią situaciją puikiai atspindi ir statistiniai duomenys bei apklausų rezultatai. Nors skurdo rizikos lygis Lietuvoje šiek tiek sumenko (bendras skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,9 procentinio punkto), skurdas mūsų šalyje vis dar yra vienas didžiausių ES – skursta kas penktas gyventojas. Praėjusią savaitę Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas paskelbė apklausos rezultatus, kurie rodo nemalonią tiesą – gyventojų skaičius, kuriems trūksta pinigų maistui, auga. Toks rodiklis nėra staigmena, jis tendencingai patvirtina, kad su šių metų biudžetu Ingridos Šimonytės Vyriausybės pristatytos priemonės, skirtos suvaldyti infliaciją ir energetinį skurdą, tiesiog neveikia.
Organizacijų tinklas atkreipia dėmesį, kad neretas gyventojas yra priverstas rinktis, kam panaudoti gautus pinigus – būsto išlaikymui ar maistui. Aiškiau tariant, žmogus norėdamas prasimaitinti, turi bristi į dar didesnes skolas, nes pinigų apmokėti komunalinius mokesčius tiesiog nebelieka.
Nevyriausybinės organizacijos pastebi ir tai, kad maisto produktai tampa vis sunkiau įperkami ir geriau uždirbantiems, tačiau lyginant su praeitais metais matyti, kad labiausiai išaugo mažiausias pajamas gaunančių asmenų skaičius, kurie neturi iš ko maitintis. Tokių asmenų yra net 23,5 proc., tuo tarpu pernai mažiausių pajamų grupėje buvo 17,1 proc.
Deja, iš valdančiosios koalicijos nematyti jokių ženklų, kad artimiausiu metu galėtume sulaukti didesnės intervencijos į vykstančius procesus. Viskas greičiausiai bus palikta savieigai. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo paskelbta žinia iš valdžios įstaigų nesulaukė jokio dėmesio. Nė vienos reakcijos.
Tuo tarpu aplinkybės imtis žingsnių padėčiai gelbėti šiuo metu ypač palankios. Rinkose normalizavosi dujų ir elektros energijos kainos – jos sumažėjo keliagubai. Grandinės, kurioje formuojasi galutinė maisto produktų kaina, tiesioginiai dalyviai – prekybininkai, perdirbėjai ir žaliavų gamintojai – nebetenka pagrindinio kozirio išaugusioms kainoms pateisinti. Iki šiol visi pasiteisinimai skambėjo vienodai – rekordines maisto kainas lemia energetinė krizė ir rinkose išsibalansavusios elektros bei dujų kainos.
Energetikos kainos tikrai sumažėjo, tačiau kainų kryčio parduotuvėse niekaip nesulaukiame. Padėtis galėtų imti taisytis, jeigu institucijos – Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba – netrypčiotų ir atnaujintų priežiūrą. Tam, žinoma, reikia ir ryžtingesnių Vyriausybės veiksmų.
Norėtųsi sulaukti stipresnių valdžios sprendimų dėl kitos maisto produktų galutinės kainos sudedamosios dalies – mokesčių. Vis dar liekame viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje maistui netaikoma jokia lengvata. Tiek Valstybės duomenų agentūros, tiek minėtųjų nevyriausybinių organizacijų skelbiami duomenys įrodo, kad mažesnis PVM tarifas būtiniausiam ir išgyvenimui reikalingam produktų krepšeliui privalo būti taikomas. Nėra teisinga, kad kitos valstybės sugeba pritaikyti lengvatinį tarifą dėl savo gyventojų, o Lietuva vis dar trypčioja vietoje, nors tokį pasiūlymą socialdemokratai pirmą kartą pateikė prieš dvejus metus.
Finansų ministerija nutyli ir kitą akivaizdų faktą – bendras PVM surenkamumas viršija bet kokias prognozes. 2022 m. viršplaninės pajamos iš šio mokesčio siekia net 388 mln. eurų. Žiūrint šių metų statistiką, šio mokesčio įplaukos jau yra beveik 15 proc. didesnės, nei buvo manoma.
Esu įsitikinęs, kad mažesnis tarifas atrinktam produktų krepšeliui būtų reali pagalba tiems gyventojams, kurių padėtį rodo liūdna statistika, skelbiama Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo. Nepriėmus būtinų įstatymų pakeitimų ir nesugriežtinus prekybininkų priežiūros, didėlė pajamų nelygybė ir nekrintančios maisto produktų kainos toliau gilins socialinę atskirtį, statistiniai duomenys rodys vis liūdnesnį vaizdą, o valstybė susidurs su vis sudėtingesniais iššūkiais.
