Energijos kainos Lietuvoje pasiekė rekordines aukštumas, o gautos sąskaitos už šildymą pralenkė net pesimistiškiausias prognozes. Kai kurie regionai už šildymą jau dabar turi mokėti 2,5 karto daugiau nei praėjusiais metais, bet ne tai yra blogiausia naujiena. Blogiausia tai, kad kainų augimas tęsis ir toliau. Tokias tendencijas aiškiai rodo rinkose vykstantys procesai – kreivės kyla į viršų ir artimiausiu metu nežada leistis.
Šilumos tiekėjai gerų žinių taip pat neturi: prognozuoja, kad sausį ir vasarį šilumos kainos turėtų dar labiau paaugti, todėl drąsiai galima teigti, kad energijos kainų krizė dar nepasiekė savo piko, didžiausi išbandymai – dar prieš akis.
Aukštos centralizuotai tiekiamos šilumos kainos nebuvo netikėtos – visą antrąjį praėjusių metų pusmetį buvo skelbiama apie augančias dujų, elektros ir kitų energetikos produktų kainas.
Socialdemokratų frakcija apie būsimą krizę dėl energijos kainų pradėjo garsiai kalbėti dar praėjusių metų vasarą. Deja, energetikos ministras į tai, švelniai tariant, nereagavo ir netgi ignoravo. Jokios reakcijos ar realių žingsnių nebuvo iki pat spalio mėnesio. Vis dėlto kylančios kainos, auganti infliacija ir opozicijos kritika privertė ministrą Dainių Kreivį Seimui pateikti penkių įstatymų paketą, esą skirtą amortizuoti energijos kainų augimą buitiniams vartotojams. Seimas šį paketą priėmė, nors jau tuo metu buvo aišku, kad Vyriausybės teikiamos priemonės nesuveiks – ir dar vartotojus įklampins į skolas.
Jau tada tokį Vyriausybės pasiūlymą apibūdinau kaip žmonių skurdinimo planą, nes jis galutinių kainų nesumažins, o tik leis mokėjimus išdėlioti keleriems metams.
Socialdemokratų frakcija apie būsimą krizę dėl energijos kainų pradėjo garsiai kalbėti dar praėjusių metų vasarą.
Pasiūlyti įstatymai, numatantys galimybes gyventojams šildymo ir dujų sąskaitas apmokėti per penkerius metus, iškart atrodė nelogiški – tai įsiskolinimų perkėlimas į ateitį, o ne reali pagalba žmonėms. Naivūs atrodė energetikos ministro bandymai įtikinti, kad energijos krizė baigsis artimiausiu metu: anot D. Kreivio, dujų ir elektros kaina rinkose turėjo stabilizuotis dar šių metų pradžioje, o pagal valdančiųjų atstovų skaičiavimus, elektros kaina reguliuojamiems buitiniams vartotojams turėjo didėti mažiau nei 20 proc., dujų kaina virykles turintiems žmonėms turėjo kilti apie 20 proc., o dujomis šildantiems namus – apie 30 proc. Nepriėmus minėtų pataisų, šie padidėjimai, anot ministro, būtų žymiai didesni. Dar verta prisiminti ir kai kurių valdančiųjų partijų narių pasisakymus, esą, priėmus valdančiųjų siūlomą įstatymų paketą, šildymas, ypač Vilniuje, brangs „tik“ apie 60 proc.
Ar galima teigti, kad Vyriausybės pateiktos pataisos nesuveikė taip, kaip žadėta? Kol kas aišku tik viena – galutinio vartotojo sąskaitos yra žymiai didesnės nei buvo prognozuota.
Pasižiūrėkime, kas atsitiko.
Už centralizuotai teikiamą būsto šildymą ir karštą vandenį Vilniaus regiono gyventojai turės mokėti nuo 2 iki 3 kartų daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo tarpu šildymo sąskaitos visoje šalyje augo vidutiniškai iki 90 proc. Prognozuojama, kad artimiausiais mėnesiais šilumos kainos turėtų dar didėti.
Vyriausybės neveiklumas šios energetinės krizės akivaizdoje lėmė tai, kad vartotojai sulaukė rekordinių sąskaitų ne tik už centralizuotą šildymą, bet ir už tiekiamas dujas bei elektros energiją. Gyventojams, kurie dujas naudoja gamindami maistą, kainos augo 70,21 proc. O labiausiai energetikos kainų šuolį jaučia gyventojai, kurie dujomis šildo namus, – jiems per metus dujų kaina pakilo 96,43 proc.
Šildymo sąskaitos visoje šalyje augo vidutiniškai iki 90 proc.
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) teikiami skaičiai kol kas rodo, kad 2022 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2021 m. tuo pačiu laikotarpiu, populiariausias elektros planas pabrangs beveik 20 proc. Ir tai yra vienintelis rodiklis, atitinkantis valdančiųjų skaičiavimus, – tačiau iš tikrųjų elektros tiekimo kaina daugeliui gyventojų yra žymiai didesnė ir taip yra dėl dar kitų priežasčių – jei pasirenkamas kitas mokėjimo planas, nefiksuojamas elektros tarifas, o kur dar staiga prasidėjęs neapgalvotas elektros rinkos liberalizavimas.
Nerimą kelia ir faktas, kad elektros energijos kainos Baltijos šalyse toliau kyla ir pasiekė aukščiausią ribą nuo šalių prisijungimo prie „Nord Pool“ biržos. Jau tapo įprasta, kad didžiausia kaina fiksuota būtent mūsų valstybėje. Latvijoje ir Estijoje ji kiek mažesnė. Šiuo metu elektros kaina Lietuvoje siekia daugiau nei 212 eurų už megavatvalandę. Palyginus su praėjusių metų pradžia, kaina biržoje išaugo beveik 4 kartus ir tapo aukščiausia kaina biržos istorijoje nuo Šiaurės šalių elektros rinkos atsiradimo 1996 m.
Matome, kad duomenys ir prognozės tikrai nedžiuginančios, o Vyriausybės pozicija toliau stebina. Štai Premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad išaugusių kainų kompensavimo tvarkos keisti neketina. Kylančias elektros ir dujų kainas, pasak Ministrės Pirmininkės, puikiai amortizuoja sprendimai, kuriais kainų šuolis „išdėstomas“ keletui metų, o išplėsta kompensacijų bazė žmonėms su mažomis pajamomis, taip pat pensijų, minimalios algos ir biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų padidinimas esą leis amortizuoti kainų augimą.
Deja, tai nėra visiška tiesa. Nors šiemet ir leista daugiau gyventojų pretenduoti į šildymo išlaidų kompensaciją, tačiau tai esminių finansinių problemų daugumai gyventojų nesprendžia. Užmirštama, kad dėl tokių Vyriausybės sprendimų labiausiai kenčia vidutines pajamas gaunantys žmonės, kuriems kompensacija nepriklauso. Jų pajamos balansuoja ant ribos, ir tai – dažniausiai jaunos šeimos su vaikais. Nemažai Lietuvos žmonių paverčiami socialinės paramos gavėjais – tai ne tik papildomas „biurokratizmas“ ir „popierizmas“, bet ir moralinė žala gyventojams.
Palyginus su praėjusių metų pradžia, kaina biržoje išaugo beveik 4 kartus ir tapo aukščiausia kaina biržos istorijoje nuo Šiaurės šalių elektros rinkos atsiradimo 1996 m.
Taip pat nereikia pamiršti, kad metinė infliacija gruodį sudarė jau 10,6 proc. Tokie infliacijos rodikliai tiesiog „suvalgo“ bet kokius dabartinius pajamų padidėjimus.
Ekonomistai sutaria, kad didėjanti šilumos kaina daro didžiausią įtaką tiek mėnesinei, tiek metinei infliacijai. Valdžiai nesiimant jokių papildomų veiksmų, šie skaičiai tik didės.
Ar Vyriausybė dar gali reaguoti ir bandyti ryžtingiau įsikišti į situacijos suvaldymą? Nepanaudotų įrankių dar yra. Vieni iš jų – daug kartų aptartas socialdemokratų siūlymas laikinai taikyti lengvatinį PVM tarifą buitiniams vartotojams, taip pat peržiūrėti kitas metodologijas, kurios leistų bent iš dalies amortizuoti kainas per mokestinės naštos mažinimą. Tą daro mūsų kaimynė Lenkija, nuo vasario įvesdama vadinamąjį antiinfliacinį skydą. Energijos kainų suvaldymui būtų galima panaudoti ir kitą efektyvų būdą – parduoti dalį nepanaudotų CO2 kvotų. Nors jų panaudojimui Europos Komisija taiko gana griežtas taisykles, derybos dėl to įmanomos. Tai daro Estijos Vyriausybė. Racionalus sprendimas būtų ir valstybinių energetikos įmonių pelno peržiūra. Be to, ir neplanuotas valstybės biudžeto pajamas būtų galima nukreipti į energijos kainų stabdymą. Visa tai – įmanoma, tačiau greičiausiai nebus įgyvendinta.
Vietoje to matome, kad „Ignitis“ ir atskiri šilumos tinklai iš bankų planuoja skolintis šimtus milijonų eurų, kad nesumažintų savo pelnų. Kol kas nėra aišku, kokiomis sąlygomis ir už kokias palūkanas jie tai darys. Aišku tik viena – gautų paskolų palūkanas ir bankų maržas apmokės ne šios įmonės, o gyventojai.
