Pastaruoju metu labai daug kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje. Praeitais metais suėjo 10 metų nuo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo. Įstatymo, kuris padarė revoliuciją kovoje su smurtu. Įstatymas ir dabar tobulinamas, tikėkimės, kad Seimas priims numatomas pataisas.
Tačiau šįkart norėčiau pakalbėti ne apie patį įstatymą, o apie praktinę pagalbą nukentėjusiems nuo smurto. Dėl priimto įstatymo susikūrė Specializuotos kompleksinės pagalbos nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje centrų – SKPC (anksčiau – SPC) – sistema. Šiuose centruose teikiama informavimo, konsultavimo, psichologinė, teisinė bei kita pagalba. 16-oje susivienijusių SKPC 2021 m. pagalba buvo suteikta 10740 asmenų. Iš jų – 8660 – moterys, t. y. 80,6 proc. Dažniausiai (68 proc.) jos nukenčia nuo sutuoktinių ar sugyventinių.
Daugumą nukentėjusių į SKPC nukreipė policija, apie 12 proc. gavusių pagalbą kreipėsi patys. Iš viso 16 centrų specialistai suteikė informaciją 10658 asmenims, konsultavo 7017, jiems sudarė veiksmų ir pagalbos priemonių planus, teisinę pagalbą suteikė 957, psichologinę – 1266. Be to, tarpininkavo, padėjo kitose institucijose 2128, parengė dokumentus 122 ir suteikė kitą pagalbą 484 asmenims. Kadangi vienam nukentėjusiam pagalba teikiama keletą kartų, tai susidaro išties nemažas darbas. Šį darbą atlieka 142 specialistai: konsultantai, psichologai, teisininkai, administratoriai. Atrodytų – viskas gražu, sistema veikia, valstybė (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) SKPC veiklą finansuoja. Ko dar norėti?
Tačiau yra vienas niuansas – ši veikla nefinansuojama sausio mėnesį. Kodėl? Gal smurtautojai sausio mėn. paskelbia moratoriumą? Deja – ne. O priežastis paprasta – biurokratinės/administracinės kliūtys. SADM finansuoja centrų veiklą per konkursinius projektus. Atrodo, irgi viskas gerai, skaidru. Tai kur gi problema? Ministerija finansuoja, skelbia konkursą, administruoja Socialinių paslaugų priežiūros departamentas. Šiems metams konkursas buvo paskelbtas lapkričio 17 d., paraiškos turėjo būti pateiktos iki gruodžio 16 d. Dėl techninių kliūčių paraiškų pateikimo platforma pradėjo veikti tik gruodžio 21 d… Konkurso laimėtojas gali būti paskelbtas per mėnesį. Taigi anksčiausiai projektai gali startuoti tik vasario mėnesį. Praeitų metų sutartis pasibaigė gruodžio 31 d. O ką daryti sausio mėn.? Uždaryti SKPC? Neteikti pagalbos tūkstančiui asmenų ir tikėtis, kad per tą laiką nebus nužudytų? Ką daryti 142 darbuotojams, kurių dauguma dirba pagal darbo sutartis?
Svarbiausia, kad čia – įsisenėjusi problema. Nevyriausybinės organizacijos dažnai projektų sausio mėnesį neįgyvendina arba įgyvendina, besitikėdamos teigiamo konkurso rezultato ir prisiimdamos nepamatuojamai didesnę riziką nei pelno sektoriuje. Jos kažkaip bando išsilaikyti iš kitų, ypač kelis metus trunkančių projektų bei 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Kito pobūdžio NVO projektuose lengviau – juk nieko neatsitiks, jei sausio mėnesį nesuorganizuosi konferencijos, apklausos ar mokymų.
Bet tokia tvarka netinka pagalbos finansavimui. Jeigu valstybė sugeba patvirtinti savo biudžetą iki Naujųjų metų, ir pavyzdžiui, ligoninėms ar mokykloms nereikia užsidaryti sausio mėnesį ir atleisti visų gydytojų ir mokytojų, tai kodėl negalima sutvarkyti projektų konkursų taip, kad jų rezultatai būtų skelbiami gruodžio mėnesį, ir projektai galėtų pradėti dirbti sausio mėnesį? Kur priežastis?
O gal nevyriausybinių organizacijų atstovai nelaikomi visaverčiais darbuotojais, nors ir įgyvendina valstybės užsakymą? O gal todėl, kad šiuo atveju pagalba teikiama daugiausia moterims?
