„Tik tiek galime sau leisti“, – taip atsako valdžios atstovai, paklausti apie bet kokių problemų sprendimą. Nes viskas tėra skaičiai. Žmonės – irgi. Socialdemokratai turi alternatyvą politikai, kurioje nebeliko idėjų. Politikai, kurios akcentas – vien bendrasis vidaus produktas (BVP).
„Valstybės turtėjimas negali būti savitikslis – valstybė sėkminga tiek, kiek sukuria galimybių savo piliečiams. Sugrąžinti politiką į Lietuvą – pagrindinis mūsų siekis“, – interviu „Socialdemokratui“ tvirtino Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas.
Apie ką nekalba technokratai
– Socialdemokratinės vizijos Lietuvai iki 2024 metų įžangoje kalbama apie naujus pažangos rodiklius, politikos viršenybę, tikrosios politikos poreikį. Atrodo, tiek daug veikiančių politikų, o politikos nėra?
– Politikos viršenybė yra politinių idėjų ir principų viršenybė prieš technokratinį, smulkmenišką valdymą. Gerovės valstybės kūrimas prasideda nuo teisingų principų. Švedijos gerovės valstybė kūrėsi irgi ne iš pinigų gausos.
Kai susitari, kas yra svarbu, tuomet mėgini ieškoti galimybių. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos socialiniame kontrakte – Konstitucijoje – parašyta, kad valstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokslas yra nemokamas. Tačiau šis principas yra pažeistas: apklausos rodo, kad trečdalis tėvų samdo korepetitorius ir už mokslą moka. Maža to, iš valstybės biudžeto švietimas yra taip menkai finansuojamas, kad mokytojų atlyginimai žemi, o ugdymo rezultatai prasti.
Sugrąžinti politiką reiškia tai, kad socialdemokratai grįžta prie principų, kurie yra svarbiausi. Tada ieško priemonių ir galimybių jiems įgyvendinti. Tarkime, švietimo atveju tai būtų teisinga mokesčių ir atlyginimų sistema. Technokratai apie tai nekalba: jie nežino, kas yra teisinga mokesčių sistema, net neturi tokios sąvokos. Nes nėra politikos. Tai – tik buhalterinis biudžetas, kur išlaidos ir pajamos privalo sutapti.
Tuo tarpu politika įveda moralinį lygmenį – apie tai, kas yra teisinga ir neteisinga, kas yra vertinga, kas yra svarbiausia. Politikos sugrąžinimas į Lietuvą yra esminis mūsų siekis.
– Esame girdėję apie daug vizijų, susitarimų ir kitokių dokumentų. Kuo Socialdemokratinė vizija Lietuvai yra ypatinga ir kodėl būtent iki 2024 metų?
– Pasirinkome apčiuopiamą laiko tarpą. Jei vizija būtų iki 2030 metų, pasikeistų trys parlamentinės kadencijos. Abejoju, ar visi dabar dalyvaujantys ir priimantys sprendimus, tada dar bus aktyvioje politikoje. Nesvarbu, pozicijoje ar opozicijoje, praleisime šią pusantros parlamentinės kadencijos, socialdemokratai sieks tų tikslų ir pokyčių, kurie yra išdėstyti Vizijoje.
Ji labai aiškiai įvardija šalies socialinio-ekonominio modelio pokyčius. Juos galima apibendrinti paprastai. Iki šiol vyrauja „iškepto ekonomikos pyrago“ analogija. Kitaip tariant, iš pradžių – ekonomikos augimas, o tada svarstykime, kiek mes galime sau leisti skirti pinigų įvairioms viešojo gyvenimo sritims.
Mūsų siūlomas modelis kitoks. Centre – ne BVP ir jo augimas. Investicijos į viešojo gyvenimo sritis, švietimą, mediciną, kultūrą ir socialinių paslaugų tinklą yra prielaidos, lemiančios ekonomikos augimą.
Svarbiausia – išsilavinęs, sveikas žmogus, su išplėtota pasaulėjauta, gebantis užmegzti socialinius ryšius ir galintis pasitikėti socialinėmis paslaugomis ligos, nedarbo atveju. Tai yra veidrodinis to, ką sako dešinieji, atspindys. Ir tai nėra unikalu Lietuvos socialdemokratams. Tokį modelį siūlo nemažai pasaulio ekonomistų, taip pat Nobelio premijos laureatai, tokie kaip Amartya Sen ir keletas kitų.
Sąlygas tebediktuoja dideli pinigai
– Socialdemokratinė vizija pradedama nuo įtraukiančios ekonomikos modelio, ekonominės demokratijos plėtojimo. Dažnai girdime apie politinę demokratiją, apie ekonominę – ne.
– Ekonominė demokratija yra ne tik konkrečių priemonių sąvadas. Tai – ir principų rinkinys. Pavyzdžiui, įvairios valstybinės priežiūros priemonės – sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių užtikrinimas.
Konkurencijos mūsų mažoje rinkoje su žiburiu nerasi. Yra pustrečio degalinių tinklo, pustrečio banko, pustrečio prekybos centro ir du didieji maitintojai, kurie geba aptarnauti mokyklų tinklus arba ligonines. Tai – oligopolinė situacija. Lietuvoje didelis kapitalas gali diktuoti sąlygas. Trūksta demokratinės kontrolės tokiam galimam piktnaudžiavimui ekonomine galia.
Ekonominė demokratija siūlo svertus. Pavyzdžiui, į sprendimų priėmimą, pelno dalybas ar pelno nukreipimą į profesinius pensijų fondus, kaip vieną iš papildomų garantijų senatvėje, įtraukti dirbančiuosius. Tokia praktika yra Skandinavijoje.
Ne dideli, o teisingi mokesčiai
– Akivaizdu, jog esant nedideliems mokesčiams, viešasis sektorius skurs, viešosios paslaugos bus nekokybiškos arba sunkiai prieinamos. Apklausos rodo, kad daugelis gyventojų – už viešųjų paslaugų plėtrą. Tačiau geresnis švietimas, kokybiškesnė sveikatos apsauga – tai ir mokesčių klausimas.
– Mokesčiai suvokiami tarsi bauda žmonėms, kuriems sekasi, kurie stengiasi, dirba. Ir ne be pagrindo. Lietuvos mokesčių sistema yra neįtikėtinai skylėta. Kai žmonės pasižiūri, kiek jie sumoka nuo savo darbo užmokesčio ir pamato, kiek nuo savo pajamų sumoka turtingai gyvenantis žmogus, kyla neteisybės jausmas. Žmonės pagrįstai klausia: kodėl iš manęs turi paimti, o iš jo – ne?
Taigi, užburtas ratas. Dėl menko finansavimo kenčia viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas. Žmonės, mokantys mokesčius, piktinasi: jie moka ir už tai nieko negauna. Tuomet kodėl jie turėtų mokėti? Neišsprendę kokybės ir prieinamumo klausimų, mokestinės moralės nepadidinsime.
Bet mokesčiai nebūtinai turi būti dideli. Mokesčiai pirmiausia turi būti teisingi. Nesvarbu pajamų rūšis, pajamų mokestį turi mokėti nuo tiek, kiek uždirbi. Dabar uždirbęs šimtą tūkstančių iš darbo santykių, sumokėsi daug, bet jei tie pinigai yra iš dividendų – sumokėsi gerokai mažiau.
Jei Lietuvoje bus „du greičiai“ – mokantys mokesčius turės naudotis viešosiomis paslaugomis, kurios neatitinka jų lūkesčių, o nemokantys mokesčių tuos pinigus skirs privačioms paslaugoms – turėsime padalytą Lietuvą. Vieni mėgausis savo susikurta gerove ir privačiomis paslaugomis, o kiti bus įsiutę, kad turi mokėti mokesčius ir už tai nieko negauna.
– Daugelis paklaus, kas nustatys teisingo prisidėjimo prie gerovės kūrimo ribas ir pasirūpins, jog jis nebūtų neteisingas tam tikrų žmonių atžvilgiu?
– Tai yra tam tikras pasaulėžiūros diktuojamas klausimas. Šiuo metu mokestinė našta Lietuvos gyventojams paskirstyta neteisingai. Kuo didesnės pajamos, tuo mažesnius mokesčius sumoki. Tai yra unikalu visoje Europos Sąjungoje. Tokia sistema neleidžia net diskutuoti apie teisingumą. Kitaip tariant, didžiausią naštą neša tie, kurie gauna mažiausias pajamas.
Šių dalykų sprendimas ir atsakymas į klausimą – kas yra teisinga ir kas ne – priklauso nuo pasaulėžiūros. Socialdemokratai turi savo požiūrį, liberalai – savo, konservatoriai-krikdemai dar kitokį. Kiekviena politinė partija turi savo atsakymą ir būtent jie rungiasi rinkimų metu, kai yra teikiami siūlymai ir žmonės pritaria, nes ir jie panašiai mąsto. Socialdemokratai kalba apie solidarumą: prie gerovės kūrimo turi prisidėti visi.
Švietimas – ne pagal kišenę ar pažintis
– Vizijos dalyje, skirtoje švietimui, yra punktas apie valstybinę universalią nemokamą švietimo sistemą. Kas tai?
– Švietimo sistema Lietuvoje nėra nemokama, korepetitorių samdymas kainuoja ir ne visi gali sau tai leisti. Ugdymo sistema netolygi, kelių greičių. Valstybinėse ugdymo įstaigose yra vykdomas rūšiavimas ir selekcija: įvairūs egzaminai, susirenkami geriausi iš geriausių, mokykloms su prastesniais rezultatais paliekami prastesni mokiniai, tad mokyklų tinklas – netolygus.
Lietuvos vaikai, dėl įvairiausių priežasčių, gauna skirtingą išsilavinimą. Nelygybė yra užprogramuojama dar mokykloje. Tai negali būti priimtina niekam. Vaikai nėra kalti, kad jų tėvai yra silpnesni finansiškai. Arba dėl to, kad politikai taip sugalvojo. Tai yra moralės ir teisingumo klausimas. Tai yra tikroji politika.
Tad, kalbant apie švietimo sistemą, turi būti užtikrintas kokybiškas ir prieinamas išsilavinimas visiems. Nesvarbu, ar tai kaimiška teritorija ar didmiestis, negali būti blogų mokyklų. Ir tai principas – akmenyje iškaltas, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Mes lygiuojamės į jos švietimo sistemą. Ne pagal kišenę ar pažintis, o prieinama visiems – štai ką akcentuojame kalbėdami apie švietimo, sveikatos apsaugos sistemas, socialines paslaugas.
– Ši Vizija taps pagrindu įvairių rinkimų programoms. Kaip ji bus pildoma konkrečiais pasiūlymais?
– Socialdemokratinė vizija – tai koncepcija, ji apibrėžia principus. Vėliau konkrečios Vizijos nuostatos bus plėtojamos, priklausomai nuo to, kokiems rinkimams ruošiamasi. Atsižvelgiant į rinkimų tipą, nuostatos bus gryninamos, pateikiant atskirus siūlymus ir priemones.
Jei tai bus Europos Parlamento (EP) rinkimai, kalbėsime apie tai, kokias iniciatyvas ir pozicijas socialdemokratai palaikys EP. Jei tai – savivaldos rinkimai, pateiksime konkrečias priemones, kaip įgyvendinti nuostatas sveikatos apsaugos srityje. Pavyzdžiui, kaip bus užtikrinamas paslaugų prieinamumas ir kokybė, šeimos gydytojų tinklo plėtra. Šeimos gydytojai atsakingi ne tik už pirminį gydymą, bet atlieka ir profilaktikos, prevencijos funkcijas. Šios paslaugos turi būti kuo arčiau gyventojų. Tai yra tik vienas pavyzdys, tą patį galime pritaikyti aibei kitų sričių, konkretizuodami vizijos idėjas.
Parengė Justinas Argustas ir Lukas Vaigauskas
