Lietuvos nepriklausomybė labai dažnai vadinama geopolitiniu stebuklu. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui nė viena iš didžiųjų Lietuvos kaimynių nebuvo suinteresuota Lietuvos valstybės sukūrimu su sostine Vilniuje. Tačiau Lietuvos atstovai sugebėjo įžvelgti galimybę, kurią reikėjo išnaudoti. Sušaukę Lietuvių konferenciją jie išrinko Lietuvos Tarybą, kuri vėliau paskelbė šalies nepriklausomybę.
Kiekvieną kartą skaitydamas apie tai, aš didžiuojuosi, kokį svarbų vaidmenį šiame procese vaidino tuometiniai Lietuvos kairieji. Skirtingai nuo Antano Smetonos, kairieji su Steponu Kairiu priešakyje siūlė siekti visiškos Lietuvos nepriklausomybės ir kategoriškai atsisakė susaistyti Lietuvą su kaizerine Vokietija.
Kai to reikalavo protas ir širdis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileiškis ir Stanislovas Narutavičius pasitraukė iš Lietuvos Tarybos ir sugrįžo į ją pasirašyti Vasario 16-osios Akto. Dokumento, kuris skelbė visišką Lietuvos nepriklausomybę.
Tuometiniai mūsų politiniai mokytojai taip pat nuolat pabrėžė demokratinės politinės sistemos svarbą, kurioje visi piliečiai įgyja lygybę prieš įstatymą. Ir tai nėra tuščia deklaracija. Šios vertybės giliai įsismelkė į geriausių mūsų tautos atstovų sąmonę ir pergyveno sovietų okupaciją.
Nuėjome neįtikėtinai ilgą kelią. Tačiau tai, kas mums, kairiesiems, buvo svarbu prieš šimtą metų, išlieka aktualu ir šiandien.
Ano laikmečio socialdemokratai kūrė socialiai teisingą, pažangią ir demokratinę Lietuvą. Šiuos, aktualumo nepraradusius, tikslus, lyg estafetę, jie perdavė mums. Šiandien mes nešame atsakomybę už tai, kokia Lietuva bus naujame šimtmetyje.
Iššūkiai, su kuriais susidūrė modernios mūsų valstybės kūrėjai, nelyginami su dabartine padėtimi, tačiau ir šiandien mūsų Lietuvos vizijos įgyvendinimui prireiks ne mažiau kantrybės ir tvirto vertybinio stuburo nei anuomet.
Nuoširdžiai Jūsų,
Gintautas Paluckas
