Šių metų balandžio mėnesį naujoji JAV Iždo sekretorė, Janet Yellen, pasiūlė pasaulio ekonomikos lyderėms pagaliau susitarti dėl minimaliojo įmonių pelno mokesčio tam, kad įmonės nebebūtų perkeliamos į pigesnių mokesčių šalis, vadinamuosius mokestinius „rojus“.
Pasak J. Yellen, „tai visų pirma reiškia, kad vyriausybės turės stabilias mokesčių sistemas, kurios užtikrins deramą viešųjų paslaugų finansavimą ir geresnį reagavimą į krizes.“
Pagal JAV pasiūlymą, toks minimalus pelno mokestis turėtų siekti 21 proc., tuo tarpu pati J. Bideno administracija planuoja pelno mokestį savo šalyje pakelti iki 28 proc. Akivaizdu, kad dėl tikslių skaičių bus ginčijamasi, bet tam, kad prasidėtų derybos, reikia, kad Europos Sąjungos (ES) šalys pritartų bent abstrakčiai tokio pasiūlymo versijai.
Europos Komisija ir tradicinės pramoninės didelių mokesčių šalys – Vokietija, Prancūzija ir Italija – iš karto palankiai įvertino tokią galimybę, bet tarp mažesnių mokesčių šalių nuomonės išsiskyrė. Tokios šalys kaip Nyderlandai ar Kipras, kurios tradiciškai konkuruoja mažais mokesčiais, santūriai palaikė patį principą, tačiau abejojo dėl detalių, tuo metu Vengrija ir Airija, kuri panašioms ES iniciatyvoms priešinasi jau daugiau nei dešimtmetį, reagavo atvirai skeptiškai.
Panašaus įstatymo link ES juda jau nuo 2011 m., tiesa, siūloma ne suvienodinti mokesčius, o dalinti juos pagal tai, kur realiai korporacijos vykdo veiklas. Tai ypač aktualu tokioms skaitmeninėms milžinėms kaip „Google“ ar „Facebook“. Tokios kompanijos savo paslaugas (daugiausiai – reklamos) teikia globaliai, tačiau didžiąją dalį savo mokesčių sumoka „mokestiniuose rojuose“.
Viskas krypsta link to, kad vienoks ar kitoks pasiūlymas bus priimtas – netgi Airija, iki šiol blokavusi visas tokias iniciatyvas, teigia, kad jeigu mokestinė riba būtų nustatyta ties jos dabartine 12,5 proc. riba, ji tam visiškai pritartų. Žinoma, tai tik pirminė derybinė pozicija, leisianti nusiderėti kažkiek procentų nuo pirminio 21 proc. pasiūlymo.
Derybos bus sunkios. Kaip teisingai pabrėžė buvęs Kipro finansų ministras Takis Clerides, „daugelis šalių bando prisivilioti dideles kompanijas taikydamos joms įvairias mokestines lengvatas. Tarkime, jei globalus minimalusis pelno mokestis bus 20 proc., dėl minėtųjų lengvatų kai kurioms korporacijoms jis taps ženkliai mažesnis. Taigi nieko gero neišeitų, reikalinga globali mokestinė reforma, apimanti visą sistemą.“
Šią įžvalgą patvirtina ir Lietuvos patirtis, kai „priviliotoji“ „Barclays“ po kurio laiko nusprendė keltis ten, kur „šilčiau“.
Mūsų privalumai – pigi darbo jėga (tikėkimės, nebeilgai), geografinė padėtis ir talentingi žmonės, o ne maži mokesčiai.
Ką siūlomi mokestiniai pokyčiai gali lemti Lietuvai? Sprendžiant iš mūsų valdančiųjų tylos, jiems tai – antraeilis klausimas? Tačiau ar tikrai tai – antraeilis klausimas?
Pirmiausia, įgyvendinus tokį pasiūlymą, liautųsi mūsų liberaliųjų jėgų nuolatiniai svarstymai apie sotų vilką ir sveikas avis: esą maži mokesčiai verslui reiškia normalias gydytojų ar mokytojų algas ir pan. Stebuklų nebūna, o ligšiolinės mokesčių politikos rezultatas – gyvulių ūkis, kai stambiausi mokesčių išvengia, o smulkus verslas, ir patys gyventojai moka už visus ir viską.
Antra, galime atlikti elementarią aritmetiką: ar daug tarptautinių verslų mes pritraukėme savo 15 proc. pelno mokesčiu, kuris Europos mastais nėra didelis? Panašu, kad ne. Mūsų privalumai – pigi darbo jėga (tikėkimės, nebeilgai), geografinė padėtis ir talentingi žmonės, o ne maži mokesčiai.
O stambiųjų lietuviško kapitalo įmonių, savo kapitalą permetusių į užsienį, ilgai ieškoti nereikia: štai vieno lietuviško prekybos milžino investicijos Nyderlanduose staiga nuo 0 padidėjo iki 1,8 milijardo! Kitas panašus atvejis – žinoma statybų bendrovė – ta, kuri buvusį Žalgirio stadioną „užsėjo“ biurų pastatais – netikėtai „atsidūrė“ Estijoje…
Taigi Lietuvai nėra ko bijoti pelno mokesčio. Gal jau užteks būti tokiems tyliems Europoje, kai iš tikrųjų sprendžiamas ilgalaikis mūsų šalies likimas?
Jeigu vienoks ar kitoks minimalaus įmonių pelno mokesčio pasiūlymas taptų realybe, tai būtų reikšmingas žingsnis link socialiai teisingesnės Europos, kurioje neliktų vietos „žiurkių lenktynėms“. Lenktynėms, kai valstybės varžosi, kuri pasiūlys kuo palankesnes sąlygas ir įsipareigojimus verslui, o rekordinius pelnus susižeriančios globalios korporacijos toliau žaidžia pagal savo susikurtas taisykles.
