„Tikrai nenusipelniau, kad iš manęs imtų interviu. Garbės žodis, čia ne koketavimas“, – išgirdau atsakymą, kai su Jurga Marcinkevičiūte pradėjau tartis dėl interviu. Supratau, kad lengva nebus, o ir interviu nebus toks, kokį įsivaizdavau. Jame nebus mažytės mergaitės su kasytėmis, gražių šeimos nuotraukų. Ji nemėgsta fotografijų.
Gyvenime paprasta, nuoširdi ir draugiška. Tačiau, jeigu reikia, rėžianti tiesą į akis, ginanti savo vertybes ir įsitikinimus. „Tėtė sakydavo, kad jeigu būčiau gimusi berniuku, būčiau geras kareivis“, –pusiau juokais, pusiau rimtai apibūdino save pašnekovė.
Šiandien J. Marcinkevičiūtė dirba valstybės tarnyboje, Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, Teismų praktikos departamento Teisinio bendradarbiavimo ir informacijos skyriaus vyriausiąja specialiste.
Mintimis apie gyvenimą, laisvę ir pasitikėjimą, drąsą būti savimi, svajones ir visuomenę, kurią užpuolė vėjaraupiai, Jurga vis tik sutiko atvirai pasidalyti.
– Augote poeto Justino Marcinkevičiaus ir pedagogės Genovaitės Marcinkevičienės šeimoje. Ar manote, kad Jūsų vaikystė buvo laimingesnė nei daugelio vaikų?
– Visų vaikystė yra laiminga. Bent jau turėtų būti. Žinoma, kad ištraukiau laimingą bilietą. Mes su sese turėjome retą auklėjimo būdą: viena vertus, pareigų atlikimas ir priklausantys darbai be jokių atsikalbinėjimų ir derybų, kita vertus – laisvė. Laisvės suteikimas visuomet tampriausiai susijęs su pasitikėjimu. To mūsų šeimoje buvo gausybė. Pasitikėjimo. Be to, ir ta vieta, kurioje augome: nuostabusis Antakalnio 8 namas, tuntas puikių draugų, kiekviename bute po biblioteką, o bibliotekų šeimininkai – įdomiausi žmonės!
– Jūsų tėvo širdyje, mintyse ir lūpose gyveno Lietuva. Tikriausiai išaugote patriote. Kaip manote, ko šiandien trūksta mūsų tėvynei, kad joje galėtume būti laimingi visi?
Patriotizmas anksčiau ir dabar yra kiek skirtingas. Žinoma, mes visi esame patriotai, tik savąjį patriotizmą brandus žmogus turi suvokti pats.
Patriotizmas anksčiau ir dabar yra kiek skirtingas. Žinoma, mes visi esame patriotai, tik savąjį patriotizmą brandus žmogus turi suvokti pats. Juk kartais būname patriotai iki ašarų, o kartais viršų ima pyktis. Todėl ir tos laimės ne visiems užtenka, juk tai neįgyvendinamas uždavinys jokiai tautai, jokiai valdžiai. Kartais pagalvoju, kad paviešinus žiniasklaidoje kokią baisią istoriją, imame garsiai baisėtis: „kaip galima šitaip baisiai elgtis, tai nežmogiška, nusikaltimas…“. O gal kartais reikia paklausti savęs ir kitų: kas gi privedė tuos žmones prie to, ką jie padarė? Gal ne jie vieni kalti? Mes esame visuomenė, galų gale, kieno nors kaimynai. Ką padarėme mes patys (apie valdžią net nekalbu), kad blogis artimajame nesuvešėtų? Tikriausiai ničnieko, o parodomasis baisėjimasis ir smerkimas mums lyg kokie atlaidai ar savęs pateisinimas. Triname paslapčia rankomis: ,,Ne man taip atsitiko, ot gerai!”.
– „Bet mes visi turime tėviškes. Tai tokios magiškos vietos, į kurias traukia net ir tais atvejais, kai seniai nebėra namo, kuriame augai, mokyklos, kur mokeisi, o ir medžiai, ant kurių užsikoręs skaitydavai knygą arba supaisi ant pririštos padangos – nupjauti. Mums reikia ten vis vien. Nuvažiuoti, pastovėti, pasėdėt ant to nupjauto medžio kelmo. Kažkas gero tuomet mums nutinka, ne tik atsiminimai ateina, bet ir keista, nenusakoma nuotaika, mintis – „tai mano ir niekas neatims“. Tai fragmentas iš vieno Jūsų straipsnio apie Vilnių. Matyt, kažką norite keisti savo gimtajame mieste, padaryti jį gražesnį, nes kartu su socialdemokratais kandidatuojate į savivaldybės tarybą?
– Ir visiškai niekur ir niekada nekandidatuodama, visada buvau ir būsiu kairiųjų pažiūrų. Laisvė ir lygybė, žmogaus teisių garantija, socialinė demokratija, siekiant geresnės gyvenimo kokybės visiems – tai atrodo taip savaime suprantama. Tačiau taip sunkiai įgyvendinama. Valstybėje reikalinga pusiausvyra tarp laisvių ir socialinio teisingumo. Mums visiems ne tik kad nusibodęs, bet ir pavojingas išvešėjęs biurokratizmas, todėl būtina asmeninė visų ir kiekvieno mūsų atsakomybė, o ne jos stumdymas tai tam, tai anam. Kad tik toliau nuo savęs.
Laisvė ir lygybė, žmogaus teisių garantija, socialinė demokratija, siekiant geresnės gyvenimo kokybės visiems – tai atrodo taip savaime suprantama. Tačiau taip sunkiai įgyvendinama.
Mano meilė Vilnius nusipelnė, kad jame gyventų kuo mažiau nuskriaustųjų. Ir dar: kaip vilniečiai svetingai priima atvykėlius iš visų Lietuvos kampelių, taip ir atvykėliai privalėtų paisyti gražaus elgesio svečiuose.
– Kokia Jums atrodo visuomenė, kurioje dabar gyvename?
– Kartais ji panaši į 29-erių metų žmogų, kuris susirgo vėjaraupiais. Liga juk vaikiška, bet suaugusiam žmogui tai tikra kankynė, ir dar su komplikacijomis. Tad viena vertus, visuomenė subrendusi, išsilavinusi, žinanti visas taisykles, besimokanti ir mokanti, tikriausiai ir drąsos jai pakanka. O užpuolus bet kokiam virusui – bejėgė, ieškanti kaltų, taip ir nepasimokiusi iš savo pačios klaidų.
– Dažnai jautriai rašote ir pasisakote apie žmones, kuriems reikia padėti. Senukus, sergančius, ligotus. Ar bijote senatvės ir ligų?
– Tiesiog žinau, kad jiems būtina padėti. Pažiūrėkite į jų akis. Vyresnieji ir ligoniai retai prašo pagalbos. Bet – kartoju – tiesiog pažiūrėkite. Tose akyse ir skausmas, ir gėda, ir atsiprašymas visų ir dėl visko. Jos pasako daug daugiau negu mama, nupirkusi atžalai pėdkelnes su broku ir pasmerkusi per visus tinklus visą santvarką. Neįgalieji yra dar viena labai skaudi tema. Pati žinau, ką reiškia sirgti. Kažin, ar kam tu sergantis įdomus ir rūpi. Skanduojame ir žadame, o tie vėjaraupiai ir vėl užpuola. Ir neįgalus žmogus rieda per savo gyvenimą vienas, nes mums patiems juk labai niežti.
– Pakalbėkime apie svajones. Ar yra dalykas, apie kurį jau ilgą laiką svajojate, bet vis dar nesiryžtate padaryti?
– Tai net ne svajonė, o pareiga. Tai, kas liko tėtės stalčiuose ir lentynose, turi būti atrinkta ir sudėliota į knygą. Nesvarbu, ar ji bus kam nors reikalinga, ar visiškai niekam. Tiesiog toji medžiaga yra tokia įdomi ir aktuali, kad jaučiuosi nelabai nusipelniusi ją paversti knyga. Tikriausiai tai ir yra priežastis, kodėl iki šiol tam tik ruošiuosi. Bet privalau ir įgyvendinsiu tai.
– Už ką šiame gyvenime esate labiausiai dėkinga?
– Už suvokimą, kokie dalykai buvo teisingi, o kurie – klaidos. Už supratimą, kad žmonės įvairūs, o bjaurioje tapatybėje galima rasti ir perlų. Man kažkas nepagailėjo gyvenime visko: gėrio, bjaurasčių, baisių įvykių, sunkių situacijų, puikių draugų, žodžiu – visko. Kartais man sako, kad jau dabar nugyvenau kokių trijų statistinių žmonių gyvenimus. Skaičiuojant pagal įvykius, pagal patirtį. Gal ir gerai?..
– Kokį vaidmenį Jurgos Marcinkevičiūtės gyvenime atlieka šeima?
– Tai jau auklėjimo pasekmė: šeima yra draugai. Patys geriausi. Savo vaiką išauklėjau taip pat. Esu laiminga, kad man tai pavyko.
– Jūsų palinkėjimai skaitytojams.
– Pats sunkiausias klausimas.
Žinau, kad mus visus kamuoja įvairiausios baimės. Kas bus, jei ryt liga, nelaimė, jei tampu nereikalingas?.. Mes visi pavargome bijoti. Esame neužtikrinti dėl savo, savo vaikų ir tėvų ateities, kad ir pačios artimiausios. Noriu, kad tos baimės liktų vis mažiau, kad pagaliau iš tikro, realiai suvoktume, kas yra toji socialinė lygybė, kokia ji būtina ir kaip seniai to siekiame. Linkiu, kad mūsų valstybė būtų valdoma taip, kad kasryt nepultume į žiniasklaidą, a priori tikėdamiesi kažko blogo. Linkiu tiesiog gerovės.
Kalbėjosi Aldona Jeleniauskienė
