Lietuvoje nuolat kyla klausimas – kokia perspektyva yra geresnė: reguliuojama rinkos ekonomika ar neoliberali “laisvoji” rinka? Ir toks klausimas keliamas, nepaisant to, jog jau nuo 2004 m. esame Europos Sąjungos nariais. O juk ES tuo ir skiriasi nuo JAV, kad joje veikia socialiai reguliuojama rinka. Socialinė Europa įtvirtinta ir ES Lisabonos sutartyje. Žinoma, kad ES šalys narės turi skirtingo lygio socialiai reguliuojamos rinkos mechanizmus. Vokietija, Švedija, Danija ir Suomija pasižymi stipriais valstybės reguliuojamais perskirstomaisiais mechanizmais. O štai Latvija, Lietuva, Estija, Rumunija, Bulgarija – labia silpnais perskirstymo mechanizmais. Taip pat dažnai klausiama ar socialdemokratinė gerovės valstybė šiuolaikiniame pasaulyje išvis galima? Pamėginkim į šituos klausimus atsakyti.
“Laisva” rinka ar reguliuojama rinka?
Socialdemokratinė gerovės valstybė – tai ne vien tik perskirstymas ir socialinė apsauga, rūpyba bei globa. Visų pirma, tai lygios teisės, tvarios lygios galimybės ir perspektyvos visiems, t.y. išplėtotos bei kokybiškos viešosios paslaugos ir socialinis draudimas bei aukštas socialinis mobilumas ir didelės valstybinės investicijos. Būtent dėl didelių valstybinių investicijų į viešąją infrastruktūrą ir naujų technologijų bei mokslinių tyrimų plėtojimą ir dėl aukšto socialinio mobilumo gerovės valstybė ir yra palanki terpė verslui.
Neoliberalizmas – tai laissez faire, t.y. „laisvosios” rinkos fundamentalizmas – pasižymi supaprastintu įsitikinimu, kad rinka viską savaime sutvarkys, o patiems (piliečiams ir valdžiai) nereikia jokių pastangų. Tačiau realybėje taip nėra – rinką būtina reguliuoti, ką ir daro didžioji demokratinio vakarų pasaulio dalis. Rinka yra tikrai geras tarnas (produktyvumui ir efektyviam paskirstymui siekti), bet visai netikęs, net nepakenčiamas ponas (dėl kapitalo natūralaus polinkio koncentuotis ir tą rinką monopolizuoti), kai nevaržomai užsėda ant daugumos dirbančiųjų pečių. Beje, kapitalo koncentracija ir rinkų monopolizacija naikina pačius kapitalizmo pamatus – konkurenciją. “Laisvoji” rinka, tarp kitko – paradoksas – sukuria prielaidas ir ekonominėms rentoms bei finansiniams burbulams ir finansų krizėms atsirasti.
Kapitalas XX a. pab. – XXI a. pradžioje ne tik tapo globalus, bet jis taip pat apsiginklavo ir neo-liberalizmo virusu – tulžingos prigimties kapitalizmo atmaina, kuri, kurdama stambias transnacionalines monopolijas, sistemingai siekia išnaikinti visas alternatyvas savo laisvos rinkos vizijai. Visų pirma šis agresyvus neo-liberalistinis kapitalizmas, pasisakydamas, kad valstybės reikia kuo mažiau, naudoja tą valstybę tam, kad griauti vietas ir erdves, kuriose bendrasis gėris galėtų įsitvirtinti. Privatizacija buvo/yra skirta ne tik pramonei atgaivinti arba užvaldyti, pašalinant iš kelio galimus konkurentus, bei, pasinaudojant pigia darbo jėga, pelnams krautis, bet tai kartu yra ir būdas (priemonė), kuris griauna mūsų protus ir tapatybę, skatindamas vartotojiškumą bei individualizmą. Individualistiniai vartotojai formuoja tokį gyvenimą, kai perka daiktus net nežinodami ar jie reikalingi, už (skolintus) pinigus, kurių net neturi, tik tam, jog padarytų įspūdį kitiems žmonėms, kurių net nepažįsta ir su kuriais jų nesaisto bendruomeniniai ryšiai. Tokiu būdu šis turbo-vartojimas daro didelį poveikį visai aplinkai. Visuomenė paremta turbo-vartojimu, trauko bet kokius socialinio solidarumo ir empatijos/užuojautos saitus, nes ji savo esme yra individualistiška, egoistiška ir konkuruojanti. Turbo-vartotojiškumas tiesiog žudo bendrąjį gėrį.
„Senas aukso veršio garbinimas rado naują įvaizdį pinigų kulto ir finansų rinkų diktatūros pavidale, kuris yra beveidis ir neturi jokio humaniško tikslo, – pinigai turi tarnauti, o ne valdyti” / popiežius Pranciškus/.
Taigi, reguliuojama rinka arba socialdemokratinė gerovės valstybė.
Bet neoliberalizmo dominavimui – kaip pasaulio isteblišmento meinstrymui – atrodo, jau imama stipriai priešintis. Neoliberalizmo eros pabaigos pradžia – 2008 m. krizė, per kurią nereguliuojamos rinkos versija sudužo į šipulius. Prireikė masinio finansų sistemos gelbėjimo visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Paradoksas – eilinį kartą valstybės turėjo gelbėti kapitalizmą nuo kapitalistų, beje, iš savo darbo pajamų gyvenančios didelės mokesčių mokėtojų dalies sąskaita. Covid-19 pandemija vėl akivaizdžiai pademonstravo “laisvosios”, t.y. nereguliuojamos rinkos fiasko…
Tuo tarpu ES kontekste Šiaurės šalių reguliuojamos rinkos arba socialdemokratinės gerovės valstybės modelis per praėjusį šimtmetį įrodė savo tvarumą ir konkurencingumą, sėkmingai įveikdamas visas kilusias krizes. Šiaurės šalių modelis yra vienintelis socialinis-ekonominis modelis, kuris nuosekliai vystėsi per pastarąjį šimtmetį ir atlaikė laiko išbandymą globalizacijos eroje XXI-ajame amžiuje. Nereguliuojamas kapitalizmas – t.y. neoliberalus modelis – per tą patį laikotarpį dužo kelis kartus ir buvo išgelbėtas nuo užmaršties tik valstybių įsikišimo dėka.
Nesvarbu, kokiais kriterijais mes matuojame, Šiaurės šalių modelis visada yra aukščiausioje lygoje. Ekonominei šio modelio veiklai (efektyvumui) tai galioja ne mažiau negu kitiems kriterijams: ekonomikos augimas, mokslinių tyrimų plėtojimas, technologijų inovacijos, darbo našumas, darbo vietų kūrimas, dalyvavimas darbo rinkoje, (ypač moterų dalyvavimas), lyčių lygybė, išsilavinimo lygis, socialinis mobilumas, skurdo nebuvimas, sveikata ir ilgaamžiškumas, infrastruktūros kokybė, priėjimas prie natūralios gamtos, bendra gyvenimo kokybė. Mažiausia nelygybė pasaulyje ir gyva demokratija.
Koks yra mūsų, socialdemokratų, atsakas į dabartinę nereguliuojamo kapitalizmo egzistencinę krizę?
Atsakymas – socialdemokratinis tvarios gerovės valstybės modelis, egzistuojantis šiaurės Europoje. Socialdemokratinė gerovės valstybė – tai institualizuotas solidarumas. Socialdemokratai šiaurės Europoje atmetė tiek nereguliuojamos rinkos, tiek ir centralizuotos komandinės ekonomikos modelius. Jie pripažino konkurencingos rinkos sistemą, kur ji veikia tinkamai, kad jos efektyvumo pagalba paskirstyti išteklius ir kurti gerovę. Jie pritaikė rinkai griežtą kontrolę, kad išvengti iškraipymų (monopolijų, augimo bumų ir nuopolių bei ekstremalaus gerovės koncentravimo). Teikdami viešąsias paslaugas (švietimą, sveikatos apsaugą ir komunalines paslaugas (energiją, vandenį, viešąjį transportą ir pan.)) – socialdemokratai pirmenybę atidavė viešąjam sektoriui, o ne pelno siekiančioms struktūroms. Taigi, priemonės yra paprastos.
Socialinis draudimas (ligos, nelaimės, nedarbo, negalios, senatvės atveju), biudžetas paremtas progresyviu apmokestinimu, laisvas priėjimas prie kokybiškų sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugų, aktyvios užimtumo (darbo rinkos) politikos priemonės nedarbui sumažinti ir prieinamas būstas visiems. Tai yra perskirstymo politika, kuria siekiama didinti lygybę ir socialinį mobilumą, – kaip žmogaus teisių klausimą, o ne kaip išmaldą. Rezultatas – visuomenė, kurioje pajamų ir turto lygybė yra didesnė nei bet kur kitur pasaulyje. Tai reiškia, kad asmens laisvė nėra privilegija saujalei, o yra emancipacijos pagrindas daugeliui. Socialinis mobilumas – galimybės progresuoti visuomenėje, jei dirbi intensyviai ir elgiesi pagal taisykles – de facto šiaurės Europos šalyse yra didesnis nei bet kur kitur.
Valstybės vaidmuo plėtojant ūkį
Demokratinis planavimo procesas
Planavimas yra svarbiausia šiuolaikinio valdymo funkcija. Planavimas pagal poreikių vertinimą bei strateginius tausojančio vystymo tikslus – visuomenės raidos proceso projektavimas visose kompleksinio valdymo sistemos grandyse. Per dialogą su visuomene (bendruomenėmis) nusprendžiama kuriomis kryptimis reikia vystytis ir tuo užtikrinamas darnaus vystymosi procesas. Tvarumo filosofija ir darnaus vystymosi tikslai turi būti planavimo proceso pagrindas.
Viešumas, bendradarbiavimas, socialinių partnerių įtraukimas, dialogas su visuomene (bendruomenėmis), subsidiarumas, tvarumas – principai, kuriais reikia vadovautis planavimo metu. Būtina derinti decentralizuoto ir centralizuoto planavimo elementus.
Strateginis planavimas įgyja ypatingą svarbą visuomenės raidoje. Būtinas perspektyvinis visuomenės veiklos procesų planavimas (prognozavimas). Ilgalaikė valstybės raidos strategija. Ilgalaikė ūkio plėtros strategija. Ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijos. Ir viską apibendrinantis nacionalinės plėtros (pažangos) planas, kuriame pateikiama aplinkos ir išteklių analizė bei šalies ekonominės ir socialinės plėtros strategija.
Galiausiai, teritorijų bendrasis planas. Teritorijų planavimas leidžia suderinti viešąjį ir privatų interesą. Deja, miestų plėtra ir teritorijų planavimas pas mus praktiškai buvo patikėti privatiems investuotojams ir tai vis dar tęsiasi… Visuomenės (bendruomenių) dalyvavimas sprendimų procese ir jo įtakojimas vis dar yra nepagrįstai suvaržytas, dėl ko kyla nuolatiniai konfliktai.
Regioninė politika
Regioninės politikos tikslas – remti spartesnį regionų plėtojimąsi, kad jis neatsiliktų nuo didmiesčių plėtros ir užtikrinti tolygią valstybės raidą. Deja, regioninė politika pas mus iki šiol nebuvo sėkminga.
Regioninio plėtojimo reikalais pas mus rūpinasi regioninės plėtros tarybos, sudarytos iš savivaldybių tarybų atstovų, kuriose labai stipriai dominuoja didmiesčiai, nes jie paprasčiausiai turi daugiau atstovų jose. Regioninės plėtros tarybos turi nedidelius (mano manymu – per mažus) sekretoriatus. Akivaizdu, kad buvęs regioninio plėtojimo planavimo institucinis modelis nepasiteisino, nes plėtojimo planavimu praktiškai nebuvo užsiimama (o daugiausiai tik ES lėšų pasidalinimu) bei į sprendimų inicijavimo ir priėmimo procesą realiai nebuvo įtraukiami socialiniai partneriai (darbdavių ir profesinių sąjungų, akademinių institucijų, švietimo sektoriaus atstovai, vietos bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos). Esminė naujojo modelio naujovė – socialinių partnerių įtraukimas į sprendimų inicijavimo, formavimo ir priėmimo procesą. Tačiau ir naujas modelis per mažai dėmesio skiria socialinio – ekonominio plėtojimo planavimui regioniniame lygmenyje.
Todėl dabar visu aktualumu iškyla uždavinys efektyviai panaudoti ES ekonomikos atkūrimo ir atsparumo priemones bei ES ilgalaikės finansinės perspektyvos daugiamilijardines lėšas. Taigi, regioninėms plėtros taryboms ir savivaldybėms iškyla didžiulis iššūkis – teisingai ir efektyviai panaudoti šią milžinišką paramą. Ryšium su tuo, kyla viena rimta problema – savivaldybių savarankiškumo ir finansinio pajėgumo. Savivaldybėms tampa problematiška surasti lėšas ES projektų kofinansavimui.
Galiausiai, kaimo (miestelių ir gyvenviečių) plėtojimas. Šiam klausimui reiktų skirti atskirą dėmesį. Paradoksali situacija, mes, socialdemokratai teigiame, kad reikia išsaugoti socialinę infrastruktūrą miesteliuose ir (bent jau) stambiose gyvenvietėse bei ją plėtoti. O kas vyksta praktiškai? Ogi ta infrastruktūra (lopšeliai – darželiai, mokyklos, kultūros namai, bibliotekos, medpunktai, paštai ir kt.) ir toliau palaipsniui yra likviduojama. Gal išeitis kompleksiniai bendruomenių centrai (vaikų lopšelis – darželis, pradinė mokykla, biblioteka, kultūros centras, paštas, medpunktas ir kt.)?
Savivaldos plėtojimas
Savivalda – tai piliečių įsitraukimas į savo bendrų – viešųjų – reikalų tvarkymą. Turim sudaryti sąlygas piliečiams ne tik būti atstovaujamiems, bet ir realiai įgalinti juos patiems tvarkytis savo bendrus (viešuosius) reikalus, nes žmonės vietose geriausiai žino ko jiems reikia. Todėl turim priartinti savivaldą prie žmonių: per bendruomenių plėtojimą, piliečių įsitraukimą į sprendimų priėmimą, tiesioginę ir dalyvaujamąją demokratiją, savivaldos savarankiškų funkcijų bei ekonominio savarankiškumo stirpinimą. Šiandien ES priimti Žaliojo kurso, Klimato kaitos stabdymo ir Tausojančio vystymo tikslai gali būti realizuojami tik į tai aktyviai įsijungiant pačioms savivaldybėms.
Ekonominė demokratija
Du pagrindiniai ES siekiai, nuo pat Europos ekonominės bendrijos įsisteigimo 1957 m. – vienodas atlyginimas moterims ir vyrams bei samdomų darbuotojų dalyvavimas įmonių valdyme – vis dar neįgyvendinti. Mes turim siekti ir vienodo atlygio už tą patį darbą tiek dirbant Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse. Daugiau solidarumo ir teisingumo, sudarant saugias darbo sąlygas ir mokant deramą atlyginimą. Atminkite, gerovė – visas šitas gerbūvis, daiktai, produktai ir paslaugos, kaip ir kultūra bei mokslas – be darbo nesukuriama (nesvarbu kas kiek to kapitalo beturėtų). ES lygiu jau būtina priimti vienodą bazinio atlyginimo dydį, nes mes negalime sutikti su dabar egzistuojančia diskriminacija darbo rinkoje. Tvaraus tausojančio vystymo tiksluose turi būti tariamasi ir dėl universalių bazinių pajamų visiems.
Kooperacija
Plėtojant naujas žemės ūkio veiklas – mėsinę galvininkystę, avininkystę, ožkininkystę ir paukštininkystę (paukščius laisvai laikant aptvaruose), daržininkystę ir vaisių bei uogų auginimą ir, ypač, ekologinę žemdirbystę, o taip pat ir tradicines grūdininkystę bei pieninkystę ir žemės ūkio produkcijos perdirbimą vietoje, labai svarbus yra valstybės vaidmuo inicijuojant, organizuojant bei remiant kooperaciją: jis turi tapti aktyviu. Kooperacija galėtų tapti tvirtu pagrindu tvarios tausojančios žaliosios plėtros tikslų įgyvendinime.
Valstybė (valdžia) privalo aktyviai inicijuoti, organizuoti ir remti ūkininkų kooperatyvus, nes patys ūkininkai, ypač smulkieji ir vidutiniai, savo iniciatyva susikooperuos per lėtai arba iš vis nesusikooperuos (ir žlugs). Valdžia (LRV ir ŽŪM) turi kurti kooperatines struktūras – kooperatyvų unijas: Lietuvos mėsa, Lietuvos pienas, Lietuvos daržovės, Lietuvos uogos ir vaisiai bei kitas. Kiekviena tokia kooperatyvų unija turėtų nedidelį centrinį aparatą ir kooperatyvų organizatorius kiekvienoje apskrityje. Šių kooperatyvų unijų pagrindinis uždavinys būtų žemės ūkio veiklos diversifikavimas, rūpinimasis žemės ūkio produktų perdirbimu bei produkcijos realizavimu Lietuvoje ir eksporto rinkų paieška. Šitų valdžios inicijuotų (suorganizuotų) kooperatyvų unijų valdymą palaipsniui perimtų esami ir naujai susikūrę ūkininkų kooperatyvai.
Valstybė (valdžia, ypač savivaldybės) turi remti (lėšomis ir turtu) kooperatines žemės ūkio produktų parduotuves, kurias valdytų ūkininkai ir jų kooperatyvai.
Žaliasis kursas ir ciklinė (žiedinė) ekonomika
Pasaulis yra atsidūręs egzistencinėje kryžkelėje, nes sparčiai plėtojantis taršiai pramonei ir išteklius švaistančiai ekonomikai, vis intensyviau naudojami gamtos resursai, kurie yra baigtiniai, todėl neišvengiamai senka, o galintys atsinaujinti gamtos šaltiniai – nebespėja atsinaujinti. Taigi, pasaulis nebeturi kito pasirinkimo kaip tik kuo greičiau pereiti prie gamtą ir išteklius tausojančio darnaus plėtojimosi, linijinę ekonomiką kuo sparčiau keičiant į ciklinę (žiedinę) ekonomiką.
Pritariu ES žaliąjam kursui (EU Green Deal). Būtina dėti pastangas, kad jis sėkmingai būtų įgyvendintas Lietuvoje, juo labiau, kad turime visas sąlygas būti vieni iš žaliojo kurso lyderių Europoje.
Esame ir būsime įsipareigoję visomis priemonėmis siekti aplinką tausojančio tvaraus pramonės plėtojimo ir mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į aplinką. Socialdemokratai visoje ES yra už gamtą ir resursus tausojantį darnų plėtojimąsi, ciklinę (žiedinę) ekonomiką, bioekonomiką ir biotechnologijas, ekologinę ir dirvožemį tausojančią žemdirbystę, atsinaujinančių išteklių energetiką, beatliekes ir mažaatliekes technologijas, robotizaciją ir skaitmenizaciją, aplikos ir gamtos apsaugą. Būtina mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas: 1) plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką; 2) didinant pastatų energetinį efektyvumą; 3) mažinant CO2 emisijas transporte; 4) mažinant N2O (diazoto oksido) bei CH4 (metano) emisijas žemės ūkyje. Lietuva privalo užtikrinti pagal ES žaliojo kurso tikslus prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą tiek iki 2030 m., tiek ir iki 2050 m.
Stipri socialinė Europa
Kuriant bendrąją vieningą rinką Europos Sąjungoje jau realizuotas laisvas kapitalo, prekių ir paslaugų bei žmonių judėjimas. Įsteigta ir plėtojama monetarinė sąjunga, kuriama bankų sąjunga, numatoma fiskalinė sąjunga: artimiausiu metu planuojama harmonizuoti juridinių asmenų pelno mokesčio bazę, derinti pridėtinės vertės mokesčių politiką, įdiegti aplinkosauginius mokesčius ir apmokestinti stambias tarptautines skaitmenines kompanijas bei bankų transakcijas. Tikrai laikas kurti ir stiprią socialinę Europą bei Europos sveikatos sąjungą, užtikrinant ES piliečiams socialinį teisingumą ir vienodas galimybes stiprinti sveikatą bei gauti tokį patį gydymą, nepriklausomai ar tu gyveni turtingesnėje ar mažiau turtingoje ES valstybėje. Ligų gydyme negali būti antrarūšių ES piliečių. Socialinės Europos tikslui tarnauja Europos socialinių teisių ramstis (angl. the European Pillar of Social Rights), patvirtintas 2017 m. Geteburge, ES viršūnių susitikime, kurio 20 pagrindinių principų realizavimas turi užtikrinti visiems tvarias lygias galimybes ir galimybę įsidarbinti, tinkamas darbo sąlygas ir socialinę apsaugą bei įtrauktį. 20 Europos socialinių teisių ramsčio principų man yra švyturys, rodantis kelią stiprios socialinės Europos, teisingos, įtraukios ir suteikiančios daug galimybių, link. Mano dėmesio lauke ir Europos sveikatos sąjungos sukūrimas – tam būtina stiprinti tiek šalių narių, tiek ir ES mechanizmus. Todėl konferencijoje dėl Europos Sąjungos ateities aktyviai kelsiu tokios Europos sveikatos sąjungos sukūrimo klausimą. Jau dabar Europos Komisija paskelbė Europos kovos su vėžiu planą, bet jam įgyvendinti pilna apimtimi būtina Europos sveikatos sąjunga. Covid-19 pandemija taip pat atskleidė kovos su šio viruso protrūkiu silpnąsias puses tiek kiekvienoje šalyje atskirai, tiek ir ES mąstu. Klimato kaitos kontekste galimi ir nauji globalūs protrūkiai. Tad kaip niekad reikalingi stipresni ES sveikatos sąjungos mechanizmai.
Mano moto – lygios teisės, tvari galimybių lygybė ir perspektyvos visiems. Mažiau neteisybės, nelygybės ir skurdo, daugiau tvarios pažangos, harmonijos ir kūrybos bei iniciatyvos.
