Moterį įverginti lengviausia per jos vaisingumą. Būtent per vaisingumą įvairiais amžiais ir įvairiose civilizacijose moterys buvo kontroliuojamos, palaikomas jų žemesnis socialinis ir politinis statusas. Akcentuojant moters reprodukcinę paskirtį iš jos buvo ir yra atimama visapusė galimybė pačiai spręsti apie savo gyvenimo pasirinkimus. Visais laikais urbšiai, dagiai ir doveikos kūrė moterų kontrolės schemas, pirmiausia pavadindami jas moralės normomis, o paskui reikalaudami, kad moterys tų normų laikytųsi, t.y. būtų „moralios”.
Feministiniai judėjimai už moterų lygias teises kėlė ir siekė išspręsti įvairias moterų diskriminacijos ir iš to kylančias socialines problemas, tačiau retai kada buvo akcentuojamas esminis – moters pavergimo per vaisingumą – klausimas. Būtent per vaisingumui suteikiamą tam tikrą sakralumo- stebuklo paslapties elementą, moteris tampa lengvai manipuliuojamu objektu ir politinėje-ekonominėje sferose.
Nepaisant to, kad atskiri individai gali matyti žmogaus atsiradimo stebuklą per religinį apreiškimą, per mokslinius argumentus ar per ateivių invazijos teorijas, tai niekaip neturėtų nulemti moters padėties visuomenėje ir besąlyginę jos pačios apsisprendimo teisę.
Konservatyvių politikų (tiek vyrų, tiek, deja, ir moterų) išsakomus argumentus, kodėl moterys neturi teisės spręsti apie savo kūną, vaisingumą, karjeros ar šeimos ateitį, būtų galima pavadinti prieauglio politika (prieauglis – kanopinių veislinių galvijų bandos didėjimas).
Tokioje politikoje viskas gali būti vertinama per prieauglį: patriotizmas – kiek viena moteris vidutiniškai prigamino prieauglio tėvynės gynėjų gretoms; demografija– kiek prieauglio viena statistinė moteris turi prigaminti, kad susibalansuotų piliečių praradimas per emigraciją; sveikatos sistema – statistinė moteris negali pati spręsti dėl aborto, nes prieauglio politika ir kova su „mirties kultūra“ skelbia karą abortams ir kontracepcijai. Tokie ir panašūs argumentai skrajoja viešojoje erdvėje, nes jais vadovaudamiesi prieauglio politikos atstovai svarsto, argumentuoja ir priiminėja įstatymus.
Prieauglinės politikos požiūris į moterį: jauna mergaitė- ruošiama būti mama, atitinkamai auklėjama, dvasingai skiepijami stereotipiniai namų šeimininkės darbų pasirinkimai; mergina – jau beveik laikas tekėti ir gimdyti vaikus, bet kolkas tegu pastudijuoja; menstruacijos – su vaisingumu susijęs dalykas, tačiau tai nešvarioji reikalo pusė, todėl higieninės moterų prekės marketinguojamos kaip prabangos; moteris – ne moteris, jei negimdo, tačiau pagalbinis apvaisinimas praktiškai uždraudžiamas, nes ląstelių žudymas yra prilyginamas žmogaus nužudymui; moteris kol dirba – žmogus, bet kai yra nėščia, ji nebėra žmogus, ji tik vaikščiojantis inkubatorius, kuris negali mąstyti ar priiminėti sprendimų.
Kodėl? Nes ji priima sprendimus jau nebe už save, o už kitą žmogų, o tai prieauglio politikoje automatiškai sukeičia moters ir vaisiaus vietas žmogaus vertingumo skalėje. Nėščia moteris turi valgyti už du, bet įstatymus svarstyti ir priiminėti gali tik kaip minus vienas. Taip prieauglio politikos atstovas Seime Povilas Urbšys įvertino kolegės Seimo narės Viktorijos Čmilytės-Nielsen galimybę pristatyti įstatymo projektą. Kol Seimo narė laukiasi kūdikio, dėl ypatingos švento stebuklo ir moters-motinos įtampos, anot prieauglinės politikos logikos, ji gali tik statistiškai balsuoti už kitų Seimo narių (daugiausia vyrų) siūlomas įstatymų pataisas.
P. Urbšio išsišokimas kaip skalpeliu perpjauna moters įverginimo politikos apvalkalą, kuris dengia tikrąjį tokių politikų požiūrį į moters vietą: moterų dalyvavimas toleruojamas dėl statistinio paįvairinimo, jos gali pašmėžuoti politinėje arenoje, bet jokiu būdu joms negalima leisti prisiartinti prie jas tiesiogiai liečiančių įstatymų kūrimo, svarstymo, visuomeninių debatų. Dabar diskutuojama apie P. Urbšio išsišokimą kaip nepraustaburniškumą, tačiau tai nėra eilinis viešo etiketo pažeidimas, o kur kas platesnės moteris diskriminuojančios politikos požymis ir tokiu ir turi būti įvardijamas.
Pasakyti, kad besilaukianti politikė negali svarstyti su embrionais susijusio įstatymo yra tas pats, kaip menstruuojančiai moteriai neleisti pereiti aparto lauko senovės Lietuvoje, nes buvo tikima, kad tai kažkaip pažeis derlingumą ir bendrą visatos dermę. Tikėkimės, kad kitas prieauglio politikos žingsnis nebus griežtas reikalavimas moterims pateikti gydytojo pažymas prieš einant balsuoti.
Moters vaisingumas niekur nedings, tačiau brandžioje visuomenėje moteris turi būti išlaisvinta nuo jo neigiamų socialinių pasekmių. Besilaukianti ar vaikus auginanti moteris ne tik negali būti užčiaupiama, bet jai turi būti sudaromos papildomos pagalbinės sąlygos. Kai kalbame apie pozityvią diskriminaciją, kaip priemonę reikalingą tol, kol moterų ir vyrų socialiniai bei ekonominiai statusai bus suvienodinti, turime suprasti, jog visuomet reikės pozityvios diskriminacijos moterims, apsisprendusioms gimdyti.
Dėl tokių politikų kaip Povilas Urbšys vyravimo, mūsų civilizacijoje karjeros siekiančios moterys bus priverstos streikuoti prieš pavergimą per vaisingumą. Tad kol nesikeis požiūris į socialinę politiką, kuri iš tikrųjų remtų moterų pilnavertį dalyvavimą visuomenės gyvenime, tol moterų reprodukcinio „streiko” mastai tik plėsis.