Premjero mostas – apdovanoti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą vardiniu ginklu sukėlė ne tik daug klausimų, abejonių ir netgi pašaipų bangą visuomenėje, bet, mano manymu, dar ir tiesiog simboliškai įvardijo kai kuriuos dabartinių valdančiųjų bruožus. Sakyčiau, ydas.
Man pirmiausia kilo klausimas, ar tai teisėtas veiksmas. Šios kadencijos valdantiesiems tiesiog norma tapo vieną po kito paminti įstatymus arba tiesiog interpretuoti juos savaip. Panašu, kad taip nutiko ir šįkart. Paskutiniai politikai – vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministrai – buvo apdovanoti ginklais 2002 metais. Paskui įstatymo nuostatos buvo keičiamos ir ginklais apdovanojami tapo tik pareigūnai. Jau tai, kad teisę įteikti ginklą turi tik Respublikos Prezidentas, Seimo pirmininkas, Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministras bei vidaus reikalų ministras, rodo, kad tokią galimybę turi politikai, kurių pavaldume yra pareigūnai.
Įstatymas sako, kad šaunamaisiais ginklais, kardais, durklais ar kalavijais gali būti apdovanoti už pasižymėjimą kovos aplinkybėmis, už nuopelnus ar pasiaukojimą ir narsą užtikrinant asmens, visuomenės ir valstybės saugumą, kovojant su nusikalstamumu, už asmeninę drąsą atliekant valstybės užduotis. Premjero S. Skvernelio atstovas kaip apdovanojimo pagrindą iš įstatymo pacitavo kelis žodžius „už nuopelnus užtikrinant visuomenės saugumą“. Kaip ir ankstesniais atvejais – įstatymas kupiruojamas ir interpretuojamas taip, kaip kažkam reikia.
Šios kadencijos valdantiesiems tiesiog norma tapo vieną po kito paminti įstatymus arba tiesiog interpretuoti juos savaip.
Vis dėlto, kokie gi to ministro A. Verygos ypatingieji nuopelnai užtikrinant visuomenės saugumą? Ar kad per karantiną ir dar po jo – kone pusę metų – visuomenė buvo palikta be normaliai veikiančių gydymo įstaigų, žmonėms tapo misija neįmanoma patekti pas medikus dėl sveikatos problemų? Daugelio rajonų ligoninės taip ir negalėjo atnaujinti gydymo paslaugų, negaudamos pakankamo finansavimo jos atsidūrė ant išlikimo ribos. Tokiu būdu ministras Veryga galima sakyti bent vieną pažadą iš tikrųjų vykdo – pradėjo mažinti mažųjų ligoninių skaičių. Tuo tarpu žymiai išaugusio mūsų piliečių mirtingumo rodiklių per karantiną niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, tik sulaukiau priekaištų per žiniasklaidą, kad keliu šiuos klausimus viešai todėl, kad esu politikas ir einu į rinkimus.
Net ir būdamas politikas, net ir eidamas į rinkimus tikrai negaliu garsiai nepaklausti, ar vardiniu ginklu buvo įvertinti Sveikatos apsaugos ministerijos greitųjų testų dėl Covid-19 pirkimai, kuriuos įtariant esant korupciniais iškart buvo surastas atpirkimo ožys – Sveikatos apsaugos viceministrė. Čia, teisingumo dėlei, reikia prisiminti, kad viceministras nėra savarankiškas darbuotojas, o asmeninio politinio pasitikėjimo valstybės pareigūnas. Be ministro žinios jis negali ir nepriima sprendimų. Dabar prokurorai aiškinasi pusės milijono eurų vertės sandorio priežastis, kai Sveikatos apsaugos ministerija greituosius Covid-19 testus tuo pačiu metu pirko keliskart brangiau negu Krašto apsaugos ministerija. Tai – ar šiuos Sveikatos apsaugos ministro nuopelnus užtikrinant visuomenės saugumą ir įvertino Vyriausybės vadovas?
Tuo tarpu žymiai išaugusio mūsų piliečių mirtingumo rodiklių per karantiną niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, tik sulaukiau priekaištų per žiniasklaidą, kad keliu šiuos klausimus viešai todėl, kad esu politikas ir einu į rinkimus.
Socialiniuose tinkluose buvo daug pakomentavimų, kad ginklo dovanojimas šiuo atveju atrodo tarsi ženklas pagal senų laikų tradiciją, kai valdovas atsiųsdavo susikompromitavusiam pavaldiniui durklą ar, vėliau, ginklą su viena kulka.
Neužsiimsiu tokių simbolių ar komentarų interpretacijomis. Tačiau, jeigu žvelgti į istorinį politinį kontekstą – tai mūsų Vyriausybės žingsnis ne tik atgal į 2002 metus, kai galiojo leidžiantis politikus ir kitus asmenis ginklais apdovanoti įstatymas, bet ir žingsnis atgal į diktatoriškų ar militaristinių režimų tradicijas.
Apdovanojimas vardiniais ginklais – sovietinių laikų atgyvena, kurią ir dabar kaip tradiciją praktikuoja diktatoriškų režimų valstybės. Juo labiau šitą mūsų ministro kabineto polinkį į ginklų ir diktatūros pusę paryškino kaip tik tomis pačiomis dienomis kaimyninėje Baltarusijoje žmonių nepasitenkinimo išgąsdinti su Kalašnikovo automatais bėgioję Aliaksandras Lukašenka ir jo penkiolikmetis sūnus. Lukašenka irgi dėkojo savo ginkluotiems apsaugos vyrukams. Jo akimis, irgi už nuopelnus užtikrinant saugumą.
