Prieš kelias savaites atidaryta Taivano atstovybė Vilniuje sukėlė reakcijų grandinę tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Užsienio spaudoje tokios iniciatyvos autorius – Gabrielius Landsbergis – buvo pavadintas Drakono žudiku. Ar tai ir buvo idėjos autoriaus siekiamybė – už drąsų akibrokštą gauti ypatingą vardą? Vargu, ar vardas paguodė Užsienio reikalų ministrą, skęstantį Belaruskalio trąšų skandale. Bet jeigu jau jis išliko savo pozicijoje, tai teisybės dėlei verta pasakyti, kad strateguodamas turėtų politikas turėtų skaičiuoti. O Lietuvos žmonės žinoti iš anksto tokių akibrokštų kainas.
Deja, Drakono žudiku pavadintas politikas nepanašus į skaičiuojantį bent du žingsnius į priekį, ir juo labiau apie tai kalbantis su Lietuvos žmonėmis. Nei Belaruskalij, nei Taivano atstovybės klausimais.
Valdančiųjų užmojų pasekmes ir kainą tenka skaičiuoti tiems, kas ją moka. Jau išgirdome pačius blogiausius variantus – vieni stambiausių investuotojų Lietuvoje iš Vokietijos prabilo apie realią tikimybę pasitraukti. Tai būtų pats blogiausias ženklas kitiems investuotojams. Švenčių laiku net nekyla ranka prognozuoti kainą, kurią Lietuva mokėtu tokiu atveju. Bet, linkint, kad blogiausias scenarijus neišsipildytų, norisi paklausti, nejaugi Užsienio reikalų ministras, Premjerė, Ekonomikos ir inovacijų ministrė negirdėjo ir nevertino ankstesnių Lietuvos banko perspėjimų?
Lietuvos bankas 2021 metų rugpjūčio mėnesį darytoje ataskaitoje nurodė, kad vien dėl blogėjančių Lietuvos ir Kinijos santykių Lietuvos ekonomikos augimas gali sulėtėti. Lietuvos banko ekspertų vertinimu įtampa tarp šalių 2021-2022 metais gali sumažinti Lietuvos BVP apie 200 mln. eurų per metus.
Jau dabar matome, kad nepanašu, jog Lietuvos ir Kinijos santykiai greitai atšiltų, todėl skaičiuojant pagal Lietuvos banko metodiką, nuostoliai per 5 metus siektų per 1 milijardą nuostolių.
Lietuvos banko skaičiavimai daryti iki Taivano atstovybės atidarymo. Todėl mesdami pirštinę Kinijai politikai turėjo numatyti, kad praradimus ateičiai tokiu atveju Lietuva turėtų skaičiuoti tik didindami prognozuojamas Lietuvos banko sumas.
Sakysite, pragmatiškas ekonominis skaičiavimas. Bet manau, kad atsakinga savo šalies ir tautos atžvilgiu politika yra ta, kuri užtikrina, jog veikimo nauda viršija ar bent jau atitinka veiklos kaštus.
Taivano atstovybės atidarymas Lietuvai, tikėtina, kainuos mažiausiai 1 milijardą eurų, o kokią naudą valdantieji žada šiuo atveju? Jie sako, kad Taivanas pradės masiškai importuoti tai, ko atsisako Kinija, žada, kad ruošiamos milijardinės Taivano investicijos į Lietuvą, kad konflikte su Kinija mus užstos Europos sąjunga ir JAV.
Tačiau iš Vokietijos įmonių siunčiamų žinių apie galimą pasitraukimą, panašu, kad valdančiųjų pažadai apie naudą bliūkšta, o galimas žalos dydis – auga drakoniškais mastais.
Nejaugi provokuodami Kiniją valdantieji galvojo, kad, dėl Lietuvos mažo reikšmingumo pasaulio ekonomikoje, Kinija mūsų veiksmų nepastebės ir visai nereaguos. Jei toks buvo planas, kam reikėjo jį pradėti? Taigi, tikėtina, kad Lietuvos užsienio politikos formuotojai siekė būti pastebėtais ir sulaukti įvertinimo.
Kiekvienas veiksmas turi savo kainą ir Kinija skaičiuoja, kiek verta investuoti į tai, kad Lietuvos iniciatyva būtų sužlugdyta ar bent jau neplistų. Kinija savo pozicijai įtvirtinti turi kur kas daugiau svertų – ir ekonominių, ir politinių. Ir, kaip pamatėme, netruko juos panaudoti. Europos įmonės jau spaudžiamos kinų nenaudoti Lietuvoje gaminamų prekių ar jų dalių.
Kinijai į Taivano pripažinimo proceso stabdymą nusprendus investuoti milijardus, veiksmingas atsakas į tai – galimas Vakarams investavus panašią sumą. Ar tai realu? Kol kas į tarptautinio Taivano pripažinimo stiprinimą investuoja tik Lietuva ir investuoja pagal savo ekonominį pajėgumą labai daug. Bet tas daug turbūt ištirps tarsi lašas Kinijos investicijų jūroje.
Nėra lengva palyginti gaunamą naudą ir žalą – palankius Lietuvos diplomatijai straipsnius ir dėl augančios įtampos prarandamas darbo vietas, bet, jei pasirodytų, kad, investavus į „drąsią“ užsienio politiką šimtus milijonų, Lietuvos nauda apsiribos tik keliais ar net keliasdešimt viešų pagyrimų, siekį pirmauti, formuojant Vakarų ir Kinijos santykius, tektų pripažinti nesėkme.
Lietuvos „drąsios“ užsienio politikos iniciatoriai turi suvokti, kad, jeigu ši politika buvo formuojama ignoruojant Lietuvos žmonių interesus, o prisiimta rizika yra per didelė, tai per dideliu jo kąsniu paspringsime visi – ir verslas, ir žmonės mokėsiantys nutylėtą kainą, ir patys valdantieji politikai. Nes net ir kalėdinis šurmulys nepanaikins jų atsakomybės.
