Pasaulį niokojusi „Covid-19“ pandemija pasitraukė, bet į duobę puolusi Lietuvos sveikatos sistema iš jos nebeišlipa. Ji tampa vienu didžiausių mūsų šalies skaudulių ir Lietuvos žmonės vis labiau dėl to kenčia.
Pikčiausia, kad paminklų griovimais ir gatvių siaurinimais pasižymėję šios kadencijos valdantieji tokią pat taktiką taiko ir sistemai, kuriai dabar reikėjo didžiausio dėmesio ir resursų. Visuomenė sensta, po pandemijos žmonės masiškai ieško medicininės pagalbos dėl uždelstų problemų, o ją gauti vis sunkiau. Ir prie to akivaizdžiai prisideda sveikatos politikos formuotojai.
Šią vasarą beveik visiškai sustojo Zarasų ligoninės darbas, kai iš jos pasitraukė visa komanda pagrindinių gydytojų. Krizė ištiko gydymo įstaigas Raseinių ir Skuodo savivaldybėse. Tuo tarpu Sveikatos ministras Arūnas Dulkys, nuvykęs į Zarasus, konstatavo, kad ten situacija yra stabili. Ministras, atrodo, nesupranta, kaip makabriška yra įvardinti gyvybės požymių beveik nerodančios, paprastai tariant, mirusios, institucijos būklę kaip stabilią. Suprantama, kad Arūnas Dulkys – ne medikas, bet jau darosi baisu, kad Sveikatos apsaugos ministras tokią diagnozę galėtų pasakyti ir medicininės pagalbos nesulaukiančiam mirštančiam ligoniui.
Ministras nemato didelių problemų be gydytojų likusioje Zarasų ligoninėje ir džiaugiasi, kad jo vadovaujamos ministerijos darbas – įgyvendinti sveikatos reformą – vyksta puikiai. Nuo konservatorių griovimo ir naikinimo reformų Lietuvos pacientai ir medikai jau prisikentėjo, bet greičiausiai sutiktų dar pakentėti, jei A. Dulkio vadovaujama ministerija bent pateiktų aiškų planą, kaip išspręs aktualiausias nūdienos sveikatos sistemos problemas.
Jas žino beveik visi, kam prisieina kreiptis į gydymo įstaigas. Tačiau girdėdamas apie stabilumą kalbantį politiką, esu priverstas viešai įvardinti problemas, su kuriomis susiduria šiuo metu gyventojai. Kartais šie susidūrimai žmogui kainuoja dalinai prarastą sveikatą, o kartais baigiasi ta stabilia būsena, apie kurią su entuziazmu kalba ministras. Taigi, primenu, kad pacientai ir toliau priversti po kelis mėnesius laukti gydytojo konsultacijų. Ką tai reiškia kardiologinių, psichikos ir kitų ligų ištiktiems žmonėms – jau nebedetalizuosiu. Ministras A. Dulkys lai pasikonsultuoja su gydytojais – gal jį priims greičiau negu visus likusius pacientus.
Gydytojų trūksta ir sostinėje, ir didmiesčiuose, o regionuose praktiškai nelieka – dėkui reformuotojams. Didžiųjų miestų, ypač Vilniaus, gydymo įstaigose kritiškai trūksta slaugytojų. Ši tendencija vis gilėja ir tai paralyžiuoja įstaigų darbą ne mažiau kaip gydytojų trūkumas – praktiškai iki ministro įvardintosios stabilios mirtinos būklės. Medikai apkrauti pertekline biurokratine darbo reglamentacija. Su jais kalbėdamas išgirstu, kad didžiąją dalį savo laiko jie tiesiog iššvaisto bereikalingų dokumentų pildymui.
Pacientai, nespėdami paskui reformatorių pokyčius, norėdami patekti į reikiamą gydymo įstaigą ar pas reikiamą specialistą, papuola į klaidžius sistemos labirintus. Prisiminkime, kad vyresnių nei 50 metų žmonių dalis visuomenėje vis didėja. Šiai daliai dažniausiai reikia medikų pagalbos, tuo tarpu visos registracijos ir patekimo naujovės pritaikomos aukštąsias technologijas įvaldžiusiai jaunajai kartai. Žodžiu, dabartinėje sveikatos sistemoje – nėra vietos senukams. Kai kurie jau tiesiog nebebando ieškoti pagalbos arba pabandę – praranda viltį. Kas žino – gal sveikatos ministras-vadybininkas specialiai ėmėsi tokios strategijos?
Beje, netgi didžiųjų miestų gydymo įstaigose, į kurias eilėse žmonės laukia po keletą mėnesių, gana tuščia. Peršasi išvada, kad reformos vykdomos taip, jog sveikatos ministras sėkmingai išgujo iš gydymo įstaigų ir gydytojus, ir pacientus.
Nesinori būti blogio pranašu, bet stebėdamas pastarųjų metų sveikatos sistemos tendencijas ir ministro A. Dulkio užmojus, matau dar ir kitas bręstančias problemas. Uždarius savivaldybėse akušerinius ir chirurginius skyrius, į užsienius išvažiuos ar anksčiau planuoto laiko į pensiją išeis ne tik stacionarines paslaugas teikiantys, bet ir poliklinikose dirbantys gydytojai. Pacientai dažniau važiuos pagalbos į didmiesčius, laukimo eilės ilgės. Pacientui, ypač iš regiono, susiorientuoti Vilniaus ar Kauno gydymosi įstaigose – daug sudėtingiau nei savo gimtuosiuose Raseiniuose ar Zarasuose. Draudimai mažosioms ligoninėms teikti skubiosios pagalbos, akušerines, chirurgines paslaugas reikalaus papildomų kontrolės mechanizmų, o tai dar labiau didins sveikatos sistemos biurokratizaciją.
Prieš porą metų, tik prasidėjus kalboms apie numatomą reformą, kaimiškųjų regionų gyventojai buvo raminami, kad rajonuose bus pradėtos teikti pavėžėjimo paslaugas. Pavėžėjimą, realiai padedantį kaimiškųjų savivaldybių gyventojams, buvo lengva sukurti Europos Sąjungos (ES) lėšomis nupirkus kiekvienai ligoninei, kurioje uždaromi skyriai, 2–3 greitosios pagalbos automobilius ir Ligonių kasų lėšomis apmokėjus pavėžėjimus. Dabar girdime apie pirmuosius pavienius pavėžėtus pacientus. Tačiau dažniausiai pacientus veža ir, matyt, toliau tuos 50 ar 100 kilometrų vežios šeimos nariai.
Lėšų pavėžėjimo paslaugoms nerandama, nes „reformatoriams“ ES lėšų įsisavinimas yra svarbesnis negu reali pagalba kaimo ar miestelio žmogui. Nesuprantama, kodėl buvo atsisakyta reanimobilių kardiologiniams ligoniams. Reanimobilis, pavyzdžiui, Alytaus apskrityje staigaus kardiopriepuolio ištiktus pacientus veždavo į artimiausią širdies chirurgijos skyrių. Tokiu būdu buvo išgelbėta ne viena gyvybė. Ir tai – viena didžiausių dovanų žmonėms, kurią gali padaryti medikų darbą palaikantys politikai.
Tuo tarpu šios kadencijos politikai tesugebėjo atimti, uždaryti ar nugriauti. Šie valdantieji akivaizdžiai gyvena savo atskirą gyvenimą su savo interesais, nepaisydami šalies gyventojų, kurie patikėjo jiems valdžią tikėdami, kad konservatorių-liberalų valdžia tinkamai jais pasirūpins. Žmonių dabartinį nusivylimą rodo ir sociologinis tyrimas, atspindintis, kad 2023 metų liepos mėnesį konservatorių vadovaujama Vyriausybe pasitikėjo 17,5 procento, o ja nepasitikėjo 41,9 procento apklaustųjų.
Katastrofiškai nusmukęs gyventojų pasitikėjimas dabartiniais valdančiaisiais rodo, kad Lietuvos gyventojams nepriimtina griovimo politika. Dabar išlieka nebent maža viltis, kad artėjantys Seimo rinkimai pristabdys valdančiuosius. Norisi priminti, kad net viena išgelbėta žmogaus gyvybė valstybei ir sprendimus priimantiems politikams turi būti vertesnė už šimtus tūkstančių ar milijonus pinigų.
