Savivaldos rinkimų aistros slūgsta, bet vis dar aidi apžvalgininkų, politologų vertinimai ir komentarai apie laimėjimus ir pralaimėjimus, kas kur geresnę poziciją išsikovojo.
Niekas negali paneigti skaičių – socialdemokratai neabejotinai iškovojo daugiausia merų – 15, tačiau vis bandoma sumenkinti šitą laimėjimą pavadinant socialdemokratus regionų partija.
Neketinu dėl to ginčytis, atvirkščiai, sakau, kad tai buvo mūsų lūkestis, mes jį pasiekėme, ir tuo didžiuojamės.
Pirmiausia noriu paklausti politologų – kuo regiono gyventojas yra menkesnis už vilnietį, kaunietį ar klaipėdietį? Ar Alytaus, Ignalinos, kitų rajonų žmonių lūkesčiai ir interesai mažiau svarbūs negu trijų didmiesčių gyventojų?
Taip, skirtumų nepaneigsi, Lietuvos rajonų gyventojų pajamos ir galimybės vidutiniškai mažesnės už didmiesčiuose gyvenančių. Regionų atskirtis paskutiniais metais dar labiau padidėjo. Rinkimai parodė, kad provincijos gyventojai akivaizdžiai nusivylė daug jiems žadėjusia valstiečių valdžia.
Valstiečių reformos ir kiti sprendimai tarsi nukreipti prieš juos išrinkusius rajonų žmones. Viskas prasidėjo nuo keturių šimtų atleistų darbuotojų per Urėdijų reformą – centralizuota Valstybinių miškų urėdija taip ir nebuvo iškelta į rajoną, kur buvo žadėta sukurti naujų darbo vietų. Atvirkščiai, iš rajono atvykę jos vadai nusėdo Vilniuje.
Socialdemokratai ir per savivaldos rinkimų kampaniją, ir ne kampanijų metu dėmesį telkia į tuos, kam reikia paramos ir dėmesio. Socialdemokratų principas – visuomet padėti silpnesniems visuomenės nariams.
Rajonų žmonės dabar mato masiškai kertamus miškus – deda kirtimų nuotraukas į socialinius tinklus ir net nežino kam skųstis. Nes Vyriausybės vadovas buvo taip užsiėmęs rinkimų kampanijomis ir demonstravo ambicingas pozas prieš dabartinę Prezidentę, nesilaikydamas Konstitucijos ir neformuodamas ministrų kabineto, kad vieną sritį – aplinkosaugą – paliko visai be galvos. Matyt, buvo patogu, kai niekas neatsako už parceliuojamus miškus.
Sveikatos ministras Aurelijus Veryga žmones papiktino ne tik užsimojęs permaišyti kompensuojamų vaistų tvarką, bet ir paskelbęs planus dėl mažųjų rajonų ligoninių. Nors valstiečiai dabar tikina, kad ligoninių nenaikina, o tik ketina mažinti lovų skaičių ir sugriežtinti reikalavimus, bet tie reikalavimai mažesnėms ligoninėms neįkandami ir iš tiesų taps Damoklo kardu.
Jau dabar žmonės patenka į keblias situacijas. Buvau šokiruotas, kai lankydamasis Pakruojo ligoninėje, sužinojau apie 80 perkopusią senolę, kuri išvakarėse buvo nuvežta į Šiaulių ligoninę. Ten ją gydyti atsisakė ir sūnus savo automobiliu turėjo ją vežtis iš ligoninės su lašine rankoje. Tai gerai, kad senutę priėmė Pakruojo ligoninė, ir kad ji turėjo sūnų. O jeigu vienišas žmogus atsiduria tokioje situacijoje? Todėl žmonės ir nerimauja, ar tikrai turės galimybę gydytis savo rajonų ligoninėse.
Štai taip gyvena ir jaučiasi rajonų žmonės, kurie net rinkdami valdžią yra nuvertinami ir menkinami. Su jais žeminamai elgiasi ir dabartiniai valdantieji, ir tie patys apžvalgininkai, ir dažnai didmiesčių gyventojai. Bet ne vien Vilnius yra Lietuva.
Socialdemokratai ir per savivaldos rinkimų kampaniją, ir ne kampanijų metu dėmesį telkia į tuos, kam reikia paramos ir dėmesio. Socialdemokratų principas – visuomet padėti silpnesniems visuomenės nariams. Mes matome ir didėjančius didmiesčių ir regionų gyventojų uždarbių skirtumus. Paskutiniais Statistikos departamento duomenimis, vidutinė vilniečio alga – 844 eurai, o, pavyzdžiui, Ignalinos rajono gyventojo 584 eurai. Akivaizdu, kad politikai, valdžia turi pirmiausia visas pajėgas mesti regionų žmonių gyvenimo lygio kėlimui. Tuomet ir bendri šalies rodikliai kitaip atrodytų. Nebūtų gėda, kad Lietuva ir pagal gyventojų pajamas, ir sveikatos būklę, mirštamumą, kitus žmonių gerovę atspindinčius rodiklius – vis Europos Sąjungos uodegoje.
Todėl infrastruktūra turi būti kuriama ir žmonėms regionuose. Kol kas ji naikinama, o rajono žmogus taip menkinamas. Rinkimų rezultatai – šitos situacijos regionuose atspindys.
Dar viena valstiečių reforma – mokesčių, kurią jie patys išdidžiai pavadino „milijardu milijonui“, tai nei milijardais, nei milijonais žmonėms nepakvipo. Tiesiog, dabar oficialioje statistikoje ėmė atsispindėti didesnės darbuotojų gaunamos algos, kurių dalį jie šiaip ar taip jie sumoka kaip mokesčius.
Tuo tarpu biudžetininkai, dirbantys viešajame sektoriuje, vis dar turi išgyventi iš menkų, per krizę apkarpytų, algų, nors kainos per tą laiką užkilo net ne procentais, o kartais. Žmonės iš nevilties ėmėsi tokių protesto formų, kad užėmė ministerijos pastatą. Premjero reakcija – desperatiškai atleisti trys ministrai, ir dar desperatiškesnės naujų ministrų paieškos. S. Skvernelis apsiskelbė kovosiąs su kainomis, pažadėjo algas streikavusiems medikams ir mokytojams. Iš visų vyriausybės pažadų biudžetininkams – kol kas tik užsitęsę derybos su profesinėmis sąjungomis ir į kitoms valdžios kadencijoms numatomi algų kėlimo planai ir terminai.
Rajonuose kone pagrindinės darbo vietos – viešajame sektoriuje. Tai – ir mokytojai, ir tų pačių „ant Verygos plauko“ pakibusių ligoninių medikai, savivaldybės, įvairių valstybės ar savivaldybės įstaigų ir įmonių darbuotojai. Vadinasi, daugybė žmonių turi pragyventi iš „užšaldytų“ biudžetinių algų.
Valstiečiai atjojo ant bangos žadėję, kad rūpinsis regionais. Bet vietoje rūpesčio, atvirkščiai, ne tik nusisuko, bet juos toliau alina. Kažkaip labai greitai pamiršo, kad žmonės gyvena ir regionuose, kad dirba, gydosi, kuria šeimas, augina vaikus, leidžia juos į mokslus. Todėl infrastruktūra turi būti kuriama ir žmonėms regionuose. Kol kas ji naikinama, o rajono žmogus taip menkinamas. Rinkimų rezultatai – šitos situacijos regionuose atspindys.
