Koronaviruso sukelta krizė ir Lietuvai ir kitoms šalims parodė, kad siekiai mažinti ligoninių skaičių neatitinka gyventojų poreikių. Ispanija, Italija ir Prancūzija, kitois šalys, energingai mažinusios ligoninių skaičių, pradėjus plisti koronai buvo priverstos skubiai statyti naujas ligonines, stacionariniam gydymui transformuoti sporto ar parodų sales, prašyti, kad dalį pacientų priimtų Vokietija.
Apie galimą lovų ligoniams trūkumą imta kalbėti ir Lietuvoje. Kol Lietuvoje buvo keli ar keliasdešimt susirgusių koronavirusu, juos visus buvo galima stebėti specializuotuose infekciniuose skyriuose, bet susirgimus pradėjus skaičiuoti šimtais tapo akivaizdu, kad skyrių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje pajėgumo gydyti visus ligonius nepakanka. Susirgimų skaičiui toliau augant būtinybė peržiūrėti maksimalia paslaugų koncentracija grindžiamą sveikatos modelį tampa akivaizdžiu.
Nėra sudėtinga ant bet kurio pastato prikabinti lentelę, kad tai gydymo įstaiga.
Kažkas galvojo gydymui pritaikyti parodų rūmus, kažkas sanatorijas, kažkas viešbučius. Nėra sudėtinga ant bet kurio pastato prikabinti lentelę, kad tai gydymo įstaiga. Bet ar tokia lentele papuoštoje sporto salėje ligoniai sveiks, gaus viską, kas reikalinga tokio ligonio gydymui? Keista, kad agitavusieji už ligoninių uždarymą dabar planuoja daugybės naujų stacionarinio gydymo lovų steigimą. Gal, visų pirma, pasvarstykim apie didžiųjų ir mažųjų ligoninių bendradarbiavimą? Juk tik žmonių ir opozicijos pasipriešinimo dėka buvo sustabdyti šios kadencijos valdančiųjų užmojai – uždaryti mažąsias rajonų ligonines, kai „valstiečiai“ bandė įgyvendinti savo dar vieną nepagalvotą reformą.
Skirtingo lygio ligoninių tarpusavio pagalbos pavyzdžių per koronos plitimo piką jau atsirado. Pavyzdžiui, Šiaulių ligoninė dalį savo sveikstančių pacientų perkėlė į Joniškio ligoninę, o atsilaisvinusiose patalpose padidino infekciniams ligoniams teikiamą pagalbą. Gerąją praktiką turėtų perimti ir kiti specializuoti infekciniai centrai, bet infekcinių ligonių koncentravimas turi ribas.
Vis daugiau ligonių telkiant vienoje vetoje, auga rizika, jog infekcija paplis už specializuotų skyrių ribų ir teks stabdyti darbą ligoninės padalinių, kuriuose gelbstimos neinfekcinėmis ligomis sergančiųjų gyvybės. Didesnė koncentracija reiškia ilgesnius pervežimus, daugiau darbo greitosios pagalbos brigadoms. Infekcijos protrūkis Klaipėdos universitetinėje ligoninėje yra akivaizdus, šios rizikos pasireiškimo pavyzdys.
Rajonų ligoninėse yra po 100-200 lovų, kurių dalis dabar nefunkcionuoja dėl to, kad karantino laikotarpiu dalies planinės pagalbos teikimas sustabdytas. Jei pandemijos laikotarpiu 4-5 rajonų ligonines paversti „infekcinėmis“, jos perimtų lengvų pacientų srautą iš specializuotų centrų. Aišku, rajono ligoninė neturės visų akademiniuose traktatuose infekcinei ligoninei priskiriamų atributų, bet ji tikrai dirbs žymiai profesionaliau nei sporto salė ar viešbutis. Visi ligoninių medikai moka kovoti su hospitalinėmis infekcijomis, daugelis rajonų ligoninių dar visai neseniai turėjo infekcinius skyrius. Pandemija parodė, kad visi medikai yra būtini mūsų valstybei. Mažos ir didelės ligoninės bendradarbiaudamos tik padėtų įveikti viruso protrūkius.
Gyvenimo realybė prikištinai įrodinėja, jog sveikatos priežiūros įstaigų ir medikų Lietuvoje nėra per daug, kad turim puoselėti ir stiprinti tai, kas sukurta Deja, Sveikatos apsaugos ministerija vadovaujama A. Verygos „kryžiaus žygio“ prieš mažasias ligonines nestabdo.
- Planai uždarinėti ligonines nėra išimami iš dabartinėsVyriausybės programos
- Vyriausybėje svarstoma kaip sumažinti slaugos lovų skaičių kaimiškuosiose rajonuose
- Iš politinės dienotvarkės nėra išimta gydymo įstaigų valdymo pertvarka.
Pandemijos priedangoje Sveikatos apsaugos ministerija bando ne tik radikaliai pakeisti sveikatos priežiūros teikimą, bet ir savo nuožiūra skirsto lėšas – nebūtinai pagal tai, kas daugiausia kovoja priešakinėse linijose su virusu, o pagal savo nuožiūrą ir simpatijas. Pavyzdžiui, šių metų gegužę Vyriausybė nusprendė, siekdama kovoti su COVID 19 pandemija, skirti sveikatos sistemai papildomus investicinius išteklius. Pagal sprendimo pagrindimą atrodytų, kad paramos, visų pirma sulauks labiausiai nuo pandemijos nukentėjusios gydymo įstaigos kaip Klaipėdos universitetinė ligoninė, Ukmergės ligoninė, slaugos ligoninės. Deja, iš 52 skirtų milijonų Ukmergės ligoninei – teko tik 200 tūkstančių eurų. Tuo tarpu savo gimtosioms Kauno klinikoms A. Veryga kaip visada atseikėja liūto dalį, nors ten niekas su korona ir nekovoja.
Negana to, akivaizdu, kad A. Veryga grįžta prie savo planų, kurių jam nepavyko pasiekti kaip Sveikatos apsaugos ministrui – uždaryti mažąsias rajonų ligonines. Dabar jis, kaip operacijų vadovas, paskelbė rekomendacijas medikams nedirbti keliose darbovietėse arba dirbti tam tikrais ciklais – tik atidirbus vienoje, vykti ir neprtraukiamai dirbti kitoje. Daugeliui medikų tokių ciklų suderinti neįmanoma, o be to atsakomybė už tai, jeigu medikas perveš virusą iš vienos įstaigos į kitą, teks įstaigos vadovui. Vadinasi, medikai nori nenori turės rinktis vieną iš įstaigų. O tai reiškia, kad mažosios ligoninės pasmerktos likti be specialistų ir be jų teikiamų paslaugų. Rajonų ligoninių laukia uždarymo likimas. Lyg ir be A. Verygos tiesioginio įsikišimo, tik rekomendacija.
Bet jeigu jau A. Veryga nusprendė numoti ranka į rajonų gyventojų poreikius ir lūkesčius, tai gal koronaviruso grėsmės gali priversti bent kol kas palikti egzistuojančią infrastruktūrą, dirbančius medikus ir panaudoti kovoje su galimais viruso atsikartojimais. Juk šiaip ar taip tai būtų logiškiau ir pigiau nei investuoti į sporto ar parodų salių pavertimą ligoninėmis.
