Kartu su saule ir pavasario šiluma į gatves išriedėjo ir šiltojo sezono transporto priemonės – motociklai, dviračiai ir elektriniai paspirtukai. Deja, bet dėl pastarųjų kyla nepaprastai daug nerimo, nes šiai transporto priemonei vis labiau populiarėjant, policija ir medikai siunčia vis daugiau perspėjimų apie drastiškai augančius avarijų ir skaudžių traumų skaičius.
Tuo tarpu Susisiekimo ministerija, nepaisydama viešai duotų pažadų, per visą rudenį ir žiemą nesugebėjo parengti teisės aktų, kurie apibrėžtų šių transporto priemonių naudojimą šalies gatvėse ir keliuose, o jų vairuotojai ir visi kiti eismo dalyviai galėtų pradėti saugesnį ir ramesnį naująjį sezoną.
Elektrinių paspirtukų populiarėjimas – žinoma, džiuginanti tendencija. Šios transporto priemonės suteikia ne tik daugiau mobilumo, bet, svarbiausia, tausoja aplinką. Tai nepaprastai aktualu didmiesčiuose, kuriuose oro tarša didžiausia. Tačiau būtent ten, kur šios transporto priemonės yra aktualiausios, ir kyla didžiausių iššūkių, pradedant nuo nemalonių konfliktinių situacijų tarp elektrinių paspirtukų vairuotojų, pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių, baigiant bendru eismo saugumu.
Europos Komisijos duomenimis, tik penkios šalys (kurių viena greitu metu šią spragą žada ištaisyti) savo teisėje nėra reglamentavusios elektrinių paspirtukų naudojimo. Lietuvoje nei Kelių eismo taisyklėse, nei kituose teisės aktuose elektriniai paspirtukai neegzistuoja. O šios transporto priemonės yra prilyginamos dviračiams, nors skirtumai tarp šių transporto priemonių yra daugiau nei akivaizdūs – pradedant nuo ratų, vairo, transporto priemonių dydžio, baigiant radikaliai besiskiriančiais pagreitėjimo principais ir greičiais. Tad nėra abejonių, kad šios transporto priemonės turi esminių skirtumų ir tai diktuoja būtinybę teisės aktuose ir eisme jas traktuoti skirtingai. Eismo įvykių, kuriuose dalyvauja elektriniai paspirtukai, skaičiai auga kartais, o juose patiriamos traumos, švelniai tariant, šokiruoja.
Europos Komisijos duomenimis, tik penkios šalys savo teisėje nėra reglamentavusios elektrinių paspirtukų naudojimo.
Štai Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, 2019 metais Lietuvoje buvo užregistruoti 64 eismo įvykiai, kurių metu nukentėjo 67 žmonės, 2020 metais 99 eismo įvykiai, kurių metu nukentėjo 101 žmogus, o 2021 net 202 įvykiai, kurių metu nukentėjo net 209 žmonės. Ir čia fiksuojami tik tie įvykiai, kur be policijos pagalbos nebuvo galima apsieiti. Tokių įvykių, kai elektrinio paspirtuko vairuotojas, pamatęs kliūtį, nespėjo laiku sustabdyti transporto priemonės, krito ir išsimušė dantis ar susilaužė žandikaulį, bet nekvietė policijos – šioje statistikoje tiesiog nėra. Vadinasi, tikrasis tokių įvykių skaičius yra nepalyginamai didesnis.
Elektriniai paspirtukai daugeliui atrodo smagi ir nekalta transporto priemonė, tačiau toks manymas yra klaidingas. Ši transporto priemonė turi nepaprastai didelį pagreitėjimą, vairuojant ją gana dideliu greičiu yra ganėtinai sunku išlaikyti tinkamą jos balansą bei reaguoti į eisme itin dažnai pasitaikančius netikėtumus. Be to, šios transporto priemonės vairuotojai neturi jokių apsaugų, kurios bent dalinai amortizuotų eismo įvykio metu patiriamą smūgį ar apsaugotų vairuotojų galūnes, stuburą ar galvą. Šios priežastys lemia itin sunkius, daugybinius šios transporto priemonės vairuotojų sužalojimus.
Seime paspirtukų tema surengtoje diskusijoje Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas sakė, kad į ligoninę pristatomų pacientų iš įvykių su elektriniais paspirtukais sužalojimai prilygsta rimtose automobilių avarijose nukentėjusių žmonių traumoms, o vien į jų Skubios pagalbos skyrių per vienerius metus buvo pristatyti 575 pacientai, iš kurių 243 patyrė daugybinius sužalojimus, o 56 asmenis teko skubiai hospitalizuoti.
Iš visų per metus besikreipusių į (liaudiškai vadinamą) Vilniaus Lazdynų ligoninę pacientų 202 asmenys patyrė galvos traumas, kurių septynios kėlė potencialų pavojų gyvybei. 59 žmonės patyrė sužalojimus ir krūtinės ląstos, pilvo ir dubens traumas, kurių taip pat septynios kėlė didelę grėsmę pacientų gyvybėms, o vieno traumos lėmė ilgalaikį neįgalumą dėl nugaros smegenų pažeidimo.
Be to, šios transporto priemonės vairuotojai neturi jokių apsaugų, kurios bent dalinai amortizuotų eismo įvykio metu patiriamą smūgį ar apsaugotų vairuotojų galūnes, stuburą ar galvą.
Tarp minėtų 575 pacientų buvo fiksuoti ir 396 rankų ir 167 kojų sužalojimai. Vien galūnių sužalojimai lėmė beveik 1000 nedarbingumo savaičių juos patyrusiems žmonėms.
Vienos pavojingiausių tarp elektrinių paspirtukų vairuotojų patiriamų traumų – galvos ir veido sužalojimai, kurie vienu metu patiriami keliose galvos vietose. Pasak Vilniaus Universiteto Žalgirio klinikų Priimamojo skyriaus vedėjo Daliaus Matkevičiaus, be sumušimų ir nubrozdinimų, 75 procentai pacientų patiria muštines – plėštines traumas, 60 procentų – dantų vainiko lūžius, 55 procentai – apatinio žandikaulio ir alveolinės ataugos lūžius, ir 26 procentai – nosies lūžius.
Nemažiau svarbu paminėti ir tai, kad net kelių medicinos įstaigų specialistai, kurie tiesiogiai susiduria su tragiškomis eismo įvykių su elektriniais paspirtukais pasekmėmis, konstatuoja, kad visi į ligonines pristatyti pacientai įvykių metu nedėvėjo nei galvą dengiančio šalmo, nei jokių kitų apsaugų. Maža to, apie 40 procentų jų buvo apsvaigę nuo alkoholio arba narkotikų.
Tokia statistika ne tik šokiruoja, bet ir rodo, kad šių transporto priemonių reglamentavimas, kuris neabejotinai padidintų eismo saugumą, reikalingas ne tik dėl bendros ir darnios eismo sistemos, bet ir dėl pačių elektrinių paspirtukų vairuotojų.
Tuo tarpu Europa ir kaimynai suvokia, kad su elektrinių paspirtukų keliamais iššūkiais būtina tvarkytis, nes tai kainuoja labai daug žmonėms ir valstybėms įvairiomis prasmėmis.
Taip pat Europos šalys yra nusimačiusios ir papildomas saugumą didinančias priemones. Viena tokių – minimalus amžius, nuo kurio galima vairuoti šią transporto priemonę.
Pirmiausia, faktiškai visos šalys, kurios yra nusimačiusios elektrinių paspirtukų eismo principus, yra uždraudusios šių transporto priemonių eismą šaligatviais ir pėsčiųjų takais. Toks draudimas galioja Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Maža to, daugumoje Europos šalių yra taikomi greičio arba galios (kai kuriais atvejais abiejų) ribojimai. Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir Vokietijoje maksimalus elektrinių paspirtukų leidžiamas greitis yra 20 km/val., tuo tarpu Prancūzijoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Estijoje, Belgijoje ir Airijoje šis greitis yra 25 km/val. Leidžiama elektrinių paspirtukų galia varijuoja nuo 250 vatų iki 1 kilovato.
Taip pat Europos šalys yra nusimačiusios ir papildomas saugumą didinančias priemones. Viena tokių – minimalus amžius, nuo kurio galima vairuoti šią transporto priemonę. Vienur jis mažesnis, kitur – didesnis, tačiau šalyse, kur ši sritis yra apibrėžta, vidurkis yra apie 15 metų. Taip pat yra numatoma ir išimčių, kuomet elektrinius paspirtukus leidžiama valdyti ir jaunesniems piliečiams – dažniausiai tai yra specialaus kurso išklausymo reikalavimas.
Reaguodamos į tą faktą, kad mažiausiai trečdalį traumų sudaro sunkūs ir daugybiniai galvos sužalojimai, kai kurios šalys kelia ir būtino galvą dengiančio šalmo reikalavimą šių transporto priemonių vairuotojams. Taip pat, kadangi didžioji dalis eismo įvykių įvyksta vakarop arba tamsiu paros metu, pasitaiko ir reikalavimas tokių transporto priemonių vairuotojams tamsiu paros metu dėvėti šviesą atspindinčią lemenę arba drabužius su šviesą atspindinčiais elementais.
Susitarę ir teisės aktuose numatę šių transporto priemonių sąvoką ir jų vietą mūsų eisme, mes žengsime labai didelį ir svarbų žingsnį saugesnio eismo link.
Tuo tarpu Lietuvoje mes džiaugiamės naujos transporto priemonės populiarumu. Valstybė, motyvuodama atsisakyti senų automobilių, gyventojus vietoje jų kompensacijomis paskatino įsigyti elektrinius paspirtukus, tačiau vis dar užsimerkiama prieš policijos, medikų perspėjimus apie jų keliamus iššūkius. Negalime, o gal nenorime matyti dramblio kambaryje ir eilinį kartą, dar vienerius metus, bandome pratempti nieko esmingo nenuveikę. O juk neveikimas šioje srityje kainuoja nepaprastai brangiai – žmonių skausmą, sveikatą, neretu atveju ir pasekmes visam jų likusiam gyvenimui.
Atsižvelgiant į tai, manau, kad mes nedelsdami privalome susitarti dėl šių transporto priemonių reglamentavimo. Susitarę ir teisės aktuose numatę šių transporto priemonių sąvoką ir jų vietą mūsų eisme, mes žengsime labai didelį ir svarbų žingsnį saugesnio eismo link. Šis žingsnis leis tikėtis mažiau konfliktų tarp elektrinių paspirtukų vairuotojų, pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių, įneš daugiau aiškumo, o svarbiausia – sudarys prielaidas suvaldyti vis labiau kylančią eismo įvykių ir jų metu patiriamų traumų bangą.
