Jau pirmosios pandemijos bangos laikotarpiu paaiškėjo, kad Lietuvoje miršta kur kas daugiau žmonių nei įprastai – ir ne vien dėl COVID–19, bet ir dėl kitų priežasčių, tiksliau pasakius, miršta, nes per pandemiją negauna gydymo.
Tuomet teko ne kartą ir ne du į viešumą kelti faktus, kad gydymo įstaigoms teikiant ribotas paslaugas, Lietuva praranda tūkstančius žmonių – dėl atidėtų operacijų, laiku nediagnozuotų ligų, nesuteiktų gydymo paslaugų.
Negana to, praėjusios kadencijos valdantieji užsimojo imtis gydymo įstaigų pertvarkos. Iškilo grėsmė, kad bus uždarytos kai kurios rajonų ligoninės. Ir visa tai vyko kaip tik tuo metu, kai Lietuvos žmonėms, nepabijosiu to žodžio, mirtinai trūko medikų pagalbos.
Pandemija persirito į naują bangą, o valdžia Lietuvoje – į naujų politikų rankas. Deja, sveikatos sistemoje proveržio nematyti, netgi blogiau – pandemija nesuvaldyta, o perteklinių mirčių – kai miršta kur kas daugiau žmonių nei įprastai – kreivė grėsmingai kyla į naujas aukštumas: 2020–2021 metais perteklinių mirčių daugėja.
Praėjusi savaitė Lietuvoje pasižymėjo naujais rekordais. Per dieną buvo registruojama per 3000 susirgusiųjų COVID–19. Skaudu, bet auga ir mirčių skaičiai. O prieš akis – didžiausiu sergamumu infekcinėmis ligomis grasinantys mėnesiai.
Kitas nerimą keliantis dalykas – savivaldybės su centrine valdžia, Sveikatos apsaugos ministerija kalba ne apie pandemijos suvaldymą ir net ne apie tai, kaip gyventojams suteikti daugiau gydymo paslaugų, o aptarinėja daug triukšmo keliantį sveikatos įstaigų pertvarkos modelį.
A. Dulkys – ant A. Verygos grėblio
Pirmą kartą perteklinių mirčių problemą – t. y. mirčių, kurių galėjo nebūti, – viešai iškėliau 2020 m. birželį, tuo metu Lietuvoje tokių mirčių skaičius viršijo 700. Kėliau klausimą, kodėl pandemijos metu dauguma perteklinių mirčių yra nulemtos kitų, ne COVID-19, ligų, siūliau galimus problemos sprendimus. Vienas jų – sumažinti COVID-19 sergančių ligonių koncentraciją didžiųjų miestų ligoninėse, gydyti žmones nuo kraujotakos ir kitų neinfekcinių ligų ankstesnėmis apimtimis.
Tuo tarpu tuometiniai valdantieji, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga gana ciniškai kurpė savo ligoninių pertvarkos planus, numodami ranka į tūkstančius žmonių, kurie galėjo gyventi, bet mirė negaudami gydymo.
Apmaudu, bet naujasis ministras, Arūnas Dulkys, užuot padaręs išvadas, ryžtingai abiem kojomis užlipo ant A. Verygos grėblio.
Perteklinių mirčių skaičius augo – 2020 m. gruodį Lietuvoje jis jau artėjo prie 4000, o Europos Sąjungos statistikų surinkti duomenys rodė, kad Lietuva, vertinant pagal mirčių skaičiaus padidėjimą lyginant su prieškriziniais metais, prasčiausiai iš visų prie Baltijos jūros esančių šalių narių tvarkosi su pandemija.
Naujai suformuotai valdančiajai daugumai siūlėme atsisakyti mažų ir vidutinių ligoninių diskriminavimo – visas gydymo įstaigas (mažas ir dideles, miestų ir rajonų, valstybines ir privačias) įtraukti į COVID-19 krizės, kuri, tikėtina, nesibaigs 2021 m., valdymą.
Per savaitę miršta 300 žmonių daugiau nei 2019 metais
Pavojaus varpai dėl perteklinių mirčių dar kartą suskambo, kai nuo pandemijos pradžios skaičiuojamas mirčių padidėjimas viršijo 9 tūkstančius, o Europos statistika rodė, kad Lietuva pagal mirtingumo rodiklius prastai atrodo jau ne tik tarp prie Baltijos jūros esančių šalių narių. Tuomet konkrečiai siūliau – neužsiimti skiepų vengiančių žmonių kaltinimu, o mažinti dėl daugumos medikų vakcinacijos pertekliniais tapusius apribojimus, trumpinti mėnesį ar net ilgiau užtrunkantį laukimo eilėje pas gydytoją laiką.
Sulaukėme 2021 m. spalio. Deja, mirčių skaičius nuo pandemijos pradžios jau padidėjo daugiau nei 12 000, ir praradimų vis daugiau. 2021 m. spalio pradžioje Lietuvoje kas savaitę miršta beveik 300 žmonių daugiau nei 2019 m.
Mirčių padidėjimo statistikos lentelėje raudonai pažymėtos savaitės, kuriomis viešai buvo atkreiptas Lietuvos visuomenės dėmesys į milžiniškas ir nenuvaldomai augančias netektis bei pateikiami pasiūlymai, kaip taisyti padėtį.
Kalba apie kovą su virusu, kovoja su ligoninėmis
Tarptautiniai mirtingumo rodiklių palyginimai rodo ne ką kitą kaip prastus Lietuvos sveikatos sistemos vedlių gebėjimus. 2020 m. mūsų šalis buvo trečia nuo galo tarp ES valstybių. Uodegoje esame ir pagal 2021 m. 9 mėnesių rezultatus. 2021 m. daugumoje Europos valstybių (Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje…) fiksuojami mirčių skaičiai neviršija 2019 m. rodiklių, tuo metu Lietuvoje mirtingumas auga, o nuo rugsėjo šis augimas net spartėja.
Kaimynų gebėjimas sustabdyti mirtingumo augimą rodo, kad pandemijos sutramdymas yra įmanomas. Vis dėlto, tūkstančius gyvybių praradusios Lietuvos jau nebeguodžia ir tai, kad Bulgarijoje ar Rusijoje yra dar blogiau – arba kad Latvijai šie metai tokie pat sunkūs kaip Lietuvai.
Jeigu Sveikatos apsaugos ministerija būtų suformulavusi užduotis sveikatos įstaigoms ir skyrusi reikiamas lėšas, Lietuva galėjo prarasti mažiau gyvybių. Deja, tos pastangos skiriamos ministro įvaizdžio kūrimui.
Ministerijoje nėra net specialaus padalinio, atsakingo už kompleksinį pandemijos valdymą. Ministerija nei sau, nei gydymo įstaigoms nėra suformulavusi aiškių pandemijos valdymo tikslų, pagrįstų tiek finansiniais, tiek žmogiškaisiais ištekliais.
Žmonių gyvybėmis Lietuva moka už sveikatos apsaugos ministro ir jo komandos negebėjimą mokytis iš kaimynų ir taisyti savo klaidas.
Nuo šių metų pradžios Lietuva dėl pandemijos prarado jau beveik 6000 gyvybių. Jeigu Sveikatos apsaugos ministerija, užuot visas pastangas skyrusi kovai su COVID-19, toliau kovos su rajonų ligoninėmis, žiūrint į statistikos dėsningumą tikėtina, kad per likusias iki Naujųjų savaites virusas ir kitos ligos nusineš dar beveik 4 tūkstančius gyvybių.
